Susipažinkime

Sveiki. Aš nežinau ar čia pataikiau,nes dar nemoku naudotis šituo forumu. tai va, aš apsilankiau čia,nes esu net gi įsitikinus,kad man kažkas negerai.Savo vardo neviešinsiu,kam reikia paklauskit pm,nes bijau,kad kažkas perskaitęs mane atpažintų. Žiauru būtų...

Visada būdavau tokia keistuolė ir tyli labai. Galvojau normalu. Šiaip būdavo viskas kaip ir normaliai. Tik vat prieš 5metus kažkaip viskas pasikeitė. Aš ėmiau vengti žmonių. Visko absoliučiai bijoti. Kad ir dabar, aš bijau čia rašyti,nes man atrodo,kad aš vėl padarysiu kažką netaip,apsikvailinsiu ir pasijusiu kaip didžiausia nevykelė. Iš vis kai išgirstu,kad reiks kažką veikt su žmonėm ir kalbėt, mane tokia įtampa apema. Aš nervinuosi prieš tai labai, kartojuosi ką man sakyt. O kai pradedu šnekėt ir manęs kai ko paklausia, aš tiesiog pamirštu viską ir drebėt pradedu nežn ką sakyt net. Pasakau bet ką ir taip neaiškiai,stringa žodžiai, netaip pasakau ir taip susifailinu atrodo visi žiūri ir galvoja ką ji čia svaigsta. Jau šiais metais išvis blogai. Kad ir įsėdu į autobusą, stoviu ir kažkas girdžiu apkalbinėja mane. Aš taip supanikuoju, man trūksta oro, aš pradedu daryti nesąmones, išsitraukiu telefoną rašau kažkam kad nusiraminti. Bet neišeina aš išlipu nusiraminu. Laukiu kito kuriame mažiau žmoniu atsisėdu į patį priekį,kad manęs nematytų. Prieš išlipima jau pradedu bijoti,kad kas nors nepažiūrėtų į mane. Bijau žvilgsnnių,iš kart nukreipiu kai pažvelgia.Visur kur žmones aš tiesiog nervinuosi. Vieną kartą gavau tiek dėmesio,kad paskui pradėjau alpt žmonių minioje. Svaigo galva, nuėjus pas seselę,pamatavo man spaudimą. Pulsas nenormalus buvo apie 100. Viskas dėl tos įtampos ir atrodo,kad vos išėjus iš namų kieviena mano kūno ląstelė įsitempia. Man atrodo man tikrai depresija ir galvoju apsilankyt pas psichologą,bet bijau,nes nežinosiu ką pasakyt aš apsiverksiu. Net draugai tai pastebėjo. Įtraria šizofreniją, nes išsigalvojų keistų dalykų. Man jau neramu daros ištikrūjų. Ir dabar atrodo nieks manęs nesupras. Gal bent rasiu bendraminčių, nes kai kurie manęs nesupranta.

Nesu specialistė, bet greičiausia tau sociofobija.. Šiame forume daug tokių kaip tu. Manau tikrai rasi čia bendraminčių Iš kokio miesto esi?
Manyčiau, kad pati sociofobijos neįveiksi, būtinai turi kreiptis pas psichologą, psichoterapeutą ar pan. Jei nori gyventi pilnavertį gyvenimą, turi imtis kokių priemonių, kad gyvenimas pasidarytų nors kiek šviesesnis.

kryptis rašo:Nesu specialistė, bet greičiausia tau sociofobija.. Šiame forume daug tokių kaip tu. Manau tikrai rasi čia bendraminčių Iš kokio miesto esi?
Manyčiau, kad pati sociofobijos neįveiksi, būtinai turi kreiptis pas psichologą, psichoterapeutą ar pan. Jei nori gyventi pilnavertį gyvenimą, turi imtis kokių priemonių, kad gyvenimas pasidarytų nors kiek šviesesnis.

Aš iš Vilniaus esu.

Vilniečių gretos didėja

Na bent jau draugu turi. Jo ir man atrodo kad sociofobija. O tai tau visalaika taip itampa kyla tarp zmoniu bunant ar tik kai demesio centre buni? As tai kazkaip nejauciu didelio nerimo budamas tarp normaliu zmoniu jeigu aiskiai matau kad visas ju demesys i koki kita objekta nukreiptas.
Beje gal Gagos koncerte buvai kad is Vilniaus? Ar bent girdejosi kas nes skaiciau kad puse Vilniaus girdejo (norejo to ar ne )

ShyOne rašo:Na bent jau draugu turi. Jo ir man atrodo kad sociofobija. O tai tau visalaika taip itampa kyla tarp zmoniu bunant ar tik kai demesio centre buni? As tai kazkaip nejauciu didelio nerimo budamas tarp normaliu zmoniu jeigu aiskiai matau kad visas ju demesys i koki kita objekta nukreiptas.
Beje gal Gagos koncerte buvai kad is Vilniaus? Ar bent girdejosi kas nes skaiciau kad puse Vilniaus girdejo (norejo to ar ne )

Turiu tik vieną draugę.Na, man net nuėjus į papraščiausią parduotuvę ar vaistinę jau įtampa kyla. Atrodo,kad aš kažką blogo daryčiau. Kalba stringa kai reikia paprašyti ko nors,per tyliai ar keistu balsu pasakau...Išvis man nepatinka eiti šalia žmonų. O dėmesio centre išvis kažkoks košmaras. Tada pabėgt norisi,dingt...Jei vien senos bobutės sėdi tai aš jų nebijau šiaip.
bet jei jauni žmonės tai šakės...Aš jau tokių problemų turiu senai,aš galvojau šiaip esu tokia,kad čia mano principai... Na,bet negali būti normalu kai išeini į lauką ir jautiesi stebimas...Baisu...

Gagos koncerte tai nebuvau. brangūs bilietai.. Nesigirdėjo pas mane,aš miesto krašte gyvenu.Draugė sakė girdėjo.

Man labai panasiai, didziausia sociofobija buna kai su jaunais zmonem reikia kalbet. Kazkada buvo kad negalejau nuiti telefono naujo nusipirkti del sociofobijos, dabar tai nebutu didelio vargo jeigu reiktu.

ShyOne rašo:Man labai panasiai, didziausia sociofobija buna kai su jaunais zmonem reikia kalbet. Kazkada buvo kad negalejau nuiti telefono naujo nusipirkti del sociofobijos, dabar tai nebutu didelio vargo jeigu reiktu.

Va va. Būtent prie jaunų labai įtampa didelė. Aš tiesiog negaliu valdytis. Nuramint savęs nesigauna nors tu ką.

Sveika

Sveika, šaunu, kad susigriebei registruotis forume ir pas gydytojus. Manau, kai imiesi priemonių, tikrai turi pagerėt.

ačiū už palaikymą.;D

Sveika.
Depresyvūs žmonės kūrybingesni. Taigi nenurašyk savęs ant šizofrenikės Man tu labiau panašesnė į sociofobiją + depresiją miksą.

Na,aš dar ir šizofrenikė bšk.nes buvau išsigalvojus žmogų,kurio nėra.;D įsivaizdavau,kad jis su manim. paskui mane prabudino draugė..

Ir šiaip iš tikrūjų kūrinbigesni. Kai pradėdavau rašyti tokias žinutes draugui, meniškas tokias. Tas sako vėl savo poezija pradedi...

labas, aš irgi panašiai jausdavausi, dabar jau biškį geriau, nebebijau autobusu važiuoti draugo išsigalvojimas tai greičiau vienatvės, nei šizofrenijos požymis nebent tu tą draugą iš tikrųjų matei...

eklampsija rašo:labas, aš irgi panašiai jausdavausi, dabar jau biškį geriau, nebebijau autobusu važiuoti draugo išsigalvojimas tai greičiau vienatvės, nei šizofrenijos požymis nebent tu tą draugą iš tikrųjų matei...

Buvo ir tokių momentų kai sau gėlę norėjau nusipirkt. Nu čia net juokinga man dabar. Ir paskui dar pasakojau visiems apie jį. O paskui sužinojo,kad jo nėra. Tai man gėda buvo..

paauglystėj buvo toks metas, kai "kietumo" požymis buvo draugų turėjimas, tai man irgi teko išsigalvot drauges. kartą mokykloj davė užduotį - aprašyti savo geriausią draugą. o aš tokio neturėjau tai aprašiau kažkokį hibridą tarp tipiškos paauglės ir mano tuo metu mėgstamiausios dainininkės shakiros

eklampsija rašo:paauglystėj buvo toks metas, kai "kietumo" požymis buvo draugų turėjimas, tai man irgi teko išsigalvot drauges. kartą mokykloj davė užduotį - aprašyti savo geriausią draugą. o aš tokio neturėjau tai aprašiau kažkokį hibridą tarp tipiškos paauglės ir mano tuo metu mėgstamiausios dainininkės shakiros

Aš irgi taip darydavau vaikystėj. kartais. MAn buvo tokia mintis net, pradėti rašyti ne savo dienoraštį, o maždaug įsivaizduoti,kad ten mano gyvenimas ir jį aprašyti kaip aš noriu.
:DD

Sveika prisijungus Samme,

nesi nesveika, ar dar kokia.
Viskas kas darai, gal ir nėra daugelio suvokiama kaip normalu, bet ir nesi vienintelė tokia.
Draugą ir aš dažnai išsigalvoju, aišku, aš tai darau turbūt dažniau gal tokiais atvejais, kai prie manęs kokie nevykeliai kabinėjas, tada pasakau, kad turiu draugą, bet kartais ir kitais atvejais pasitaiko, kad ką panašaus lepteliu.
O panikas, kai reikia eiti į žmones, tai irgi kartais jaučiu.
Tiesio vieni yra vienokiam lygyje to, kiti kitokiame, bet niekas iš mūsų nėra kažkoks 'ne toks', ar 'nesveikas' ar pan.
Net ir tą dienoraštį kai kartais norėdavau rašyti, tai irgi pradėdavau pernelyg pergalvoti, kažką rašyti ne tai, kas iš ties vyksta mano gyvenime, bet tai ko norėčiau.... Kartais iš tokių žmonių geri rašytojai išauga
Jei jauti kad reikia pagalbos, norisi kažką gyvenime kažką keisti, tai prisijungimas prie šios kompanijos - pirmas žingsnis link pokyčių. Žinoma, reikės ir daug pastangų pačiai įdėti, tad sėkmės tau.

Jau užsirašiau pas psichiatrę. Bet kitą mėnesį.. toli dar

su drauge paauglystėje buvome susigalvojusios ''draugą''. atsimenu kartą net iš pamokų pabėgom, nes turėjom jį pasitikti oro uoste, kadangi jis gyveno užsieny... apgailėtina, kai pagalvoju.
kažkada ir aš buvau susigalvojusi, kad man patinka toks vaikinas, pasakojau apie jį, kažkokias istorijas kūriau, nors realiai jis neegzistavo. po to draugės irgi sužinojo, kad tai tik mano fantazijos. oi gėda buvo.

dienorasčius ir aš rašydavau, turiu krūvas sąsiuvinių, su kuriais dabar nežinau ką daryti. nei išmesti, nei laikyti... neseniai juos skaičiau,buvau labai nustebinta, kad daugelis kokių situacijų taip įtaigiai aprašytos, kad vaizdas stovėjo prieš akis kaip kokioj knygoj. kita vertus rašydama dienoraščiuose nebūdavau iki galo atvira ir daugelio skaudžių faktų ten nebūdavo, nes bijojau, kad kažkas gali perskaityti.

galima daryti išvadą, kad paauglystėje rašymas dienoraščių, nematomų draugų išsigalvojimas priveda prie sociofobijos. nors gal sociofobija priveda prie tokių dalykų darymo. nežinau kur priežastis, o kur pasekmė

kryptis rašo:su drauge paauglystėje buvome susigalvojusios ''draugą''. atsimenu kartą net iš pamokų pabėgom, nes turėjom jį pasitikti oro uoste, kadangi jis gyveno užsieny... apgailėtina, kai pagalvoju.
kažkada ir aš buvau susigalvojusi, kad man patinka toks vaikinas, pasakojau apie jį, kažkokias istorijas kūriau, nors realiai jis neegzistavo. po to draugės irgi sužinojo, kad tai tik mano fantazijos. oi gėda buvo.

dienorasčius ir aš rašydavau, turiu krūvas sąsiuvinių, su kuriais dabar nežinau ką daryti. nei išmesti, nei laikyti... neseniai juos skaičiau,buvau labai nustebinta, kad daugelis kokių situacijų taip įtaigiai aprašytos, kad vaizdas stovėjo prieš akis kaip kokioj knygoj. kita vertus rašydama dienoraščiuose nebūdavau iki galo atvira ir daugelio skaudžių faktų ten nebūdavo, nes bijojau, kad kažkas gali perskaityti.

galima daryti išvadą, kad paauglystėje rašymas dienoraščių, nematomų draugų išsigalvojimas priveda prie sociofobijos. nors gal sociofobija priveda prie tokių dalykų darymo. nežinau kur priežastis, o kur pasekmė

Aš net nežinau iš kur pas mane atsirado. aš visada buvau bailė. Maža bijodavau įjungti siurblį nes man atrodydavo,kad sprogs ir mirsiu.:DDDDD

O dabar tai ne,bet užtat žiauriai pablogėjo. Ir nežinau kas mane privedė,bet visada tokia buvau tik gal mažiau.

Na aš tai dažnai su savimi pašneku. O tu bent jau draugą įsivaizduoji. Matai aš net ir netikro draugo neturiu

Tylenis rašo:Na aš tai dažnai su savimi pašneku. O tu bent jau draugą įsivaizduoji. Matai aš net ir netikro draugo neturiu

Tai netikrą draugą susirasti nesunku. Svarbiausia priprasti prie žmonių.Blemba taip faina būtų nieko nejausti. Tiesiog eini ir gerai.

Kitas lygis būtu susikurti sau pasaulį. Panašiai kaip kažkokiam filme su Di Caprio. Patiko man tas filmas. O aš dar net pirmo nepasiekiau, reiks pasistengti ir įsitaisyti bent jau netikrą draugą.