Sociofobija šeimoje

Su broliu esam visiškai skirtingi. Keista kaip mes tokie skirtingi atsiradom. Jis turi daug gerų draugų ir į klubus pavaikšto, o aš leidžiu vakarus užsidaręs vienas. Jis turi žmoną, tuoj bus antras vaikas, o aš... Jis žodžio kišenėje neieško visada moka prasisukti. O aš elementaraus sakinio nesurezgu ir beveik visą laiką tyliu. Genetika turbūt šiuo atveju nesuveikė mums.

As ir vienintelis kazkoks nevykelis seimoj

As tai ne tik seimoj bet ir visoj giminej toks nevykelis, visi susirade antras puses, apsizenija, sveiki, karjieras kuria...

Mano šeimoje tai tėvai nėra kokie dideli ekstravertai, labiau uždari, šeimos žmonės. Nors mano mama tai tokia plėputė , kartais būna man gėda dėl to. Jaunesnis brolis tai visiškai mano priešingybė tiek išvaizda tiek charakteriu. Ir tai nėra gerai , nes jis toks agresyvokas, dažnai kabinėjasi prie žmonių. Tėvai tai pateisina ir sako, kad jis yra labai jautrus ir slepiasi po agresija. Didelio lyginimo nejaučiu. O kaip bus ateityje tai labi sunku pasakyti...

Turiu keletą sesių.
Mes visos, tiek ir išvaizda, tiek ir būdu esame skirtingos. Minimalių panašumų charakteriais turime viena su kita, bet paėmus visumą, tai galima sakyti, kad įkūnyjame visus keturis skirtingus charakterio tipus.
Kad aplinkiniai mus lygintu... Na, netenka to girdėti.
Pačiai, paauglystėje turbūt labiausiai kamavo jausmas, kad esu blogesnė, nei viena iš sesių, lyg man kažkas negerai būtu, nes nebuvau tokia kaip jinai - choleriška... Neturėjau krūvos draugų, nevaikščiojau ištisai po vakarėlius ir t.t. Nebuvau kompanijos siela... aplamai, be tėvų nebuvau kažkam labai reikalinga. Kankinausi ankščiau su tuom, kas esu. Kita sesė... ankščiau, paauglystėje ir t.t. to nemačiau, bet iš ties ji tuom panaši į mane - sociofobijos prasme. Nemačiau to joje ankščiau, bet pagal viską, visuomet tokia buvo. Bet tik toks tas mūsų panašumas, viskuom kitkuom, mes skirtingos visiškai.

Norėjau visko to, kokia yra ta choleriškoji sesė, nes skaitoma, kad tai normalu. Ypatingai paauglių tarpe. Jei nesi toks, galima sakyti tu savo bendraamžiams neegzistuoji.
Bet tiesa sakant, iš tiesų, to nenoriu, būti tokia kaip ji. Jai ok tokiai būti, bet aš nenorėčiau.
Ir pasiekimais nesilyginu.
Bent jau kol kas.
Nei viena iš mūsų neturi šeimos, nei viena nėra didelės karjeros padariusi.
Arba mes visos looserės šituose dalykuose arba pas mus tai dar ateity.
Taip, šiek tiek pavydžiu, kad viena sesė turi savo būsta jau įsigyjusi. Bet... kas tas bet galėčiau vardyti, bet tai gautūsi per daug ir pernelyg viešinant detales apie mano seses.

Šiaip pati esu į tėvus abu labiausiai atsigimusi, nei kitos. Tėtis ankščiau, jaunystėje buvo toks... kaip čia gražiai išsireiškus... į hipizmą. Bet šiaip abu yra gan ramūs, gan uždari. Mama labiau gal už tėti... Dabar taip ramiai gyvena