Sociofobija ir ieškojimas antros pusės

Weelday rašo:

Linum rašo:Buvau susitikes , ilgai bendravimas netrunka :)Aisku del mano kaltes

O ką jos sako? Skundžias, kad mažai bendrauji? Yra buvę, kad būtent dėl to gražioj formoj pasakytų, kad turi eit ar pan.?
O įdomu ar ir Jums geriau sekasi rašyti nei realiai bendrauti? :)Ne bent jau aš tai galiu daug visko prirašyt, ilgiausius laiškus ir pan. ir sudarau įspūdį jog esu iškalbingas. Nekartą yra tai sakę ir labai nustebdavau, kad aš tas kuris mažai kalba sugebu pasirodyti kažkam iškalbingas rašydamas..bet vat realiai susitikus kažkaip tylėjimo daug daugiau būna, negu kalbėjimo :DIr šiaip matyt įpratęs mažai kalbėti, tai tos merginos kur daug kalbėdavo tai tik išvargindavo, galvodavau jau geriau vienam tada būt negu tiek visko išklausyt :Dna bet jei mergina patinka tai susitinkant jau kitus kartus galima viską pakeisti ir truputį jas užščiaupti..

Tiesa sakant viskas ok buvo , bet as turiu durna iproti , isgaruoja noras bendraut ir pats pradedu taip elgtis , kad tiesiog pabega nuo manes

koldunas rašo:Teko lankytis sociofobiku susitikimuose uzsienyje. Daug kas juose susiranda antra puse.

Užsieniuose visiškai kas kita, tikiu, kad ten galima rasti ir dar daugiau. Lietuvoje yra kur kas sudėtingiau.

suo4444 rašo:Nebandėt internetinių pažinčių? Nebaisu susitikt?

Kažkada labai labai senai teko bandyti. Būdavo baisu, gal labiau jaudindavaisi, nerimas kamuodavo...Žinoma kaip daugelius pakirsdavo kalbėjimo problema ir pan. dalykai. Jau ilgas laikas kai nebelendu į jokias pažintis. Šiaip ar taip pasirinkau vienatvę, nes tokia mano asmenybė. Jos nepakeisiu.  

Jisatsu rašo:Šiaip ar taip pasirinkau vienatvę, nes tokia mano asmenybė. Jos nepakeisiu.  

Tai reiškia pasidavei?  Kokia ta "tokia" asmenybė? Kalbi apie sociofobiją? Kad tapai (gimei?) sociofobu ir liksi? Ar nusprendei, kad vienatvė patinka (kažkaip abejoju)?

Pasirinkimas vienatvę nereiškia pasidavimas.  Aš negimiau sociofobu, socialinės problemos prasidėjo nuo mokyklos (vidurinės) laikų. Ir kai kurie dalykai manau išliks iki gyvenimo pabaigos. Socialinė fobija nėra jau dabar tokio lygio kaip seniau arba atrodo, kad jos nėra. Bet pasireiškia vis tiek kai kuriuose situacijose. O šiaip dažniau mane apima nerimas (ar tai sutrikimas).

Ar vienatvė man patinka? Šiaip aš vienatvę mėgstu. Ir net geriausiai jaučiuosi būdamas vienas, nei tarp žmonių. Ir šiaip man yra daug geriau likti vienam. Kad ir kaip kvailai tas atrodytų. Jau koks esu, neįsivaizduoju savęs gyvenančio "normalų" gyvenimą. Kalbu kaip paauglys, man 26 metai (greitai ateis ir 27 metai, dar žiemai nesibaigus). Bet jei nuo paauglystės prasidėjo visokios problemos, kaip nerimo sutrikimai, socialinė fobija, depresija, savižudybės mintys ir kitokie dalykai. Esmė dabar, kad su amžiumi susitaikai ir priimi tokį gyvenimą koks jis yra. Ne visi žmonės nugyvena taip gyvenimą kaip tarsi turėtų nugyventi. Aš vis mąstau ir galvoju. Juk yra tiek daugybę žmonių, tokių kaip su negalia. Man teko būti Kauno Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionate...Graudus vaizdas ten. Tiek yra žmonių, kad jie negali būti ir gyventi normalų gyvenimą. Yra tokių, kurie priima save, savo gyvenimą tokį koks yra ir gyvena toliau. Taip ir aš turiu priimti tokį gyvenimą koks jis yra. Man lemta taip nugyventi gyvenimą. Kaip tokie žmonės turėdami negalią.

Jisatsu rašo:Pasirinkimas vienatvę nereiškia pasidavimas.  Aš negimiau sociofobu, socialinės problemos prasidėjo nuo mokyklos (vidurinės) laikų. Ir kai kurie dalykai manau išliks iki gyvenimo pabaigos. Socialinė fobija nėra jau dabar tokio lygio kaip seniau arba atrodo, kad jos nėra. Bet pasireiškia vis tiek kai kuriuose situacijose. O šiaip dažniau mane apima nerimas (ar tai sutrikimas).

Ar vienatvė man patinka? Šiaip aš vienatvę mėgstu. Ir net geriausiai jaučiuosi būdamas vienas, nei tarp žmonių. Ir šiaip man yra daug geriau likti vienam. Kad ir kaip kvailai tas atrodytų. Jau koks esu, neįsivaizduoju savęs gyvenančio "normalų" gyvenimą. Kalbu kaip paauglys, man 26 metai (greitai ateis ir 27 metai, dar žiemai nesibaigus). Bet jei nuo paauglystės prasidėjo visokios problemos, kaip nerimo sutrikimai, socialinė fobija, depresija, savižudybės mintys ir kitokie dalykai. Esmė dabar, kad su amžiumi susitaikai ir priimi tokį gyvenimą koks jis yra. Ne visi žmonės nugyvena taip gyvenimą kaip tarsi turėtų nugyventi. Aš vis mąstau ir galvoju. Juk yra tiek daugybę žmonių, tokių kaip su negalia. Man teko būti Kauno Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionate...Graudus vaizdas ten. Tiek yra žmonių, kad jie negali būti ir gyventi normalų gyvenimą. Yra tokių, kurie priima save, savo gyvenimą tokį koks yra ir gyvena toliau. Taip ir aš turiu priimti tokį gyvenimą koks jis yra. Man lemta taip nugyventi gyvenimą. Kaip tokie žmonės turėdami negalią.

Atleisk, tiesiog nuskambėjo gan pesimistiškai (internetu nepajusi tono). Rašai, kad dažniau apima nerimas, nors socialinė fobija būtent tai ir yra. Nerimas pasireiškiantis socialinėse situacijose, galintis būti įvairiausio lygio. Drįsčiau net sakyti, kad kažkiek socialinio nerimo patiria visi (kalbėdami prieš auditoriją, kalbindami naują žmogų, per interviu).

Viskas, ką rašai suprantama. Pavyzdžiui, kad geriau jautiesi vienas, nei būdamas tarp žmonių. Tai nieko ypatingo. Taip yra visiems patiriantiems socialinę fobiją, nes būnant su žmonėmis įsitempiama, patiriamas nerimas, kuris išties yra nemalonus jausmas. Nors vienatvė tikrai nėra kažkas blogo (tai juk ne tas pats, kas vienišumas, nors dažnai ir eina išvien), ir visiems intravertams net REIKIA laiko su savimi net ne dėl jokių patiriamų blogų emocijų (galbūt net tai ir turėjai omenyje sakydamas, kad geriausiai jautiesi būdamas vienas), tačiau man vistiek tavo žinutės sklinda pesimizmu dėl tokių junginių kaip "normalus" gyvenimas, "susitaikai ir priimi". Ar būnant išties laimingu ir patenkintu situacija reikia su kažkuo taikytis? Lygini savo socialinę fobiją su negalia, tačiau tai nėra tas pats. Socialinio nerimo su nuolatiniu darbu yra palaipsniui atsikratoma ir tai yra įrodyta (bei liudija daugybė žmonių), o negalios, tokios kaip, tarkim, celebralinis paralyžius, ar kūno dalių netekimas nelaimių, avarijų metu, jos tikrai yra amžinos. Aš asmeniškai netikiu lemtimi. Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis, net jei to nepripažįsta. Socialinę fobiją įveikti nelengva, tačiau įmanoma, o graudžiausia manau tai, kad sulygini ją su tuo, kas tikrai neįveikiama. Deja, bet tiems vaikams ir žmonėms pensione nepalyginamai blogiau.

Apie nerimo sutrikimą pasiskaityti galite - http://www.agora-fobija.lt/default.asp?DL=L&TopicID=49&Code=
Socialine Fobija - http://www.agora-fobija.lt/default.asp?DL=L&TopicID=38&Code=

Šiek tiek skiriasi problemos, nors gali būti panašumų. Man labiau vyrauja su nerimu sutrikimu, o socialinė fobija pasireiškia tik tam tikrose situacijose (pavyzdžiui kalbėjimas prieš auditorija). Aš laisvai galiu būti viešumoje ir be jokios baimės kažką nuveikti, padaryti. Ko negali "galbūt" čia esančių.

Galbūt jaučiamas pesimizmas. Bet kiekvienas žmogus renkasi sau gyvenimą kaip jį gyventi, su socialine fobija ar vienatvę ar kitokia (ne)problema. Mano padėtis ne vien kažkokios psichologinės problemos dėl kurios turiu rinkti vienatvę. Renkuosi nes man pačiam taip yra geriau. Mano asmenybė jau ant tiek susiformavo, kad aš kitaip negalėčiau gyventi, nes negalėčiau būti tokiu ir anokiu žmogumi. Buvo tam tikri laikai, kai kažką dariau, norėjau atsikratyti vienišumo, vienatvės. Bet visą tai buvo nesėkminga. Bet jau manyje ant tiek viskas įaugę, kad su tuo susitaikiau ir priėmiau vienatvę, savo gyvenimą tokį koks yra...Tas pats kas priimti tikėjimą (į Dievą ar ką nors kita iš religijos prasme).

Galiu tik tiek atsakyti, kad jaučiuosi daug geriau, nei kažkadaise seniau.  Aš nelyginu dviejų skirtingų dalykų kaip negalios ir socialinės fobijos. Tik norėjau pasakyti, kad žmogus su tuo koks jis yra turi susitaikyti ir priimti tokį gyvenimą koks jis yra. Mano situacija iš viso yra skirtinga...Ir čia ne prie ko ta socialinė fobija. Dėl lemties, tik jau taip pavartojau...esu netikintis (religine prasme), bet tarsi norisi galvoti, kad yra kažkas panašaus į tai. Aš pastebiu ir matau ir filosofiniu požiūriu mąstau "kodėl" tiek yra žmonių, kodėl taip viskas skiriasi? Vieniems tarsi nieko daryti nereikia (tikrai pasaulyje yra tokių žmonių), o jiems gyvenimas kaip pasaka. Kitiems reikia per kančias didžiausius kažką padaryti, nuveikti, siekti ir t.t. Bet ir būna tokių, kuriems visą gyvenimą niekas nepasidaro. Nors yra, kurie stengiasi, deda pastangų. Skaitantiems nenoriu pasakyti, kad jums tas pats turėtų būti (jokių rezultatų), didžioji procento dalis tikrai išsikapsto iš pačio didžiausio košmaro jei kažką daro ir t.t. Ką norėjau pasakyti, man gyvenime daug kas nenusisekė, kai kažką bandžiau daryti. Tiesiog labai pastebiu kaip yra su kitais žmonėmis. Matyti ar net sugebėti permatyti žmogų man padeda psichologinės žinios. Nes žinau iš esmės kokie yra žmonių poreikiai, ko jie siekia, ko nori. Net čia skaitydamas jau net labai aiškiai patvirtinta (kurie tai išsakė) mano (ar tai ne mano) teorija.

Norisi priminti, kad jau taip mano asmenybė susiformavusi, kad kitoks negaliu būti, negaliu būti toks kaip kiti (todėl įvardinu kaip negalia, kuri yra skirtinga, bet yra panašumų tam tikrose dalykuose. Neįgalus gali būti vidumi pasakiškas, bet fizinė negalia užkerta kelią, mano atvejyje tai asmenybė, kurios negaliu pakeisti). Vienatvę pasirinkau, nes tik joje jaučiuosi geriausiai, o ir šiaip bet kokie santykiai su kokiu nors žmogumi nesitęstų. Aš įeinu į filosofus - mąstytojus. Kiek esu skaitęs/girdėjęs nuomonių ar pastebėjęs, niekam nepatinka ramūs, intravertai, filosofai ir t.t.

Jisatsu rašo:Aš įeinu į filosofus - mąstytojus. Kiek esu skaitęs/girdėjęs nuomonių ar pastebėjęs, niekam nepatinka ramūs, intravertai, filosofai ir t.t.

Skaitau, viskas gan normaliai (apart juntamo pesimizmo, nusiteikimo, kad "jau viskas... kaip yra, taip..."), nu bet čia...?  Kas čia per generalizacija? "Niekam"...   Tikrai ne niekam, man pavyzdžiui patinka, ir tik nenurašyk čia "Aai, sociofobė... kurgi nepatiks..." (tarp kitko nebeįvardiju savęs kaip sociofobės). O intravertai? Kaip gi niekam jie nepatinka jeigu jų visuomenėje labai daug (gal tik atrodo kad ekstravertų ŽYMIAI daugiau dėl jų reiškimosi)? Įdomu tikrai, kokioj niūrioj landynėj teko tau išgirsti tokių nesąmoningų minčių (gal anti-intravertų klube?  )... Yra įrodyta, kad žmones traukia arba panašūs, arba priešingybės (I+I; E+E; I+E). Ir apskritai, kodėl tu mąstai daugiau apie kitų, o ne savo poreikius? Su kokiu žmogumi noretųsi būti TAU? Kokie žmonės TAU patinka? Prirašei visą litaniją apie tai, koks tu susitaikęs su savo asmenybe ir kaip mėgsti vienatvę, tačiau užbaigei tuo, kad niekam nepatinki. Galbūt pats to nepastebėjai, bet išvadą padarei tokią: "aš vienas, nes žinau, kad niekam nepatikčiau (tad ieškoti neverta) - tokia mano lemtis". Gaila.

Net jei kažkam patikčiau ir pan. aš nepulčiau į santykius ir pan. Greičiausiai aš pats tą žmogų atstumčiau. Ir likčiau savo tame vienatvėje, nes dar kartą kartoju, man vienatvė patinka ir aš ja pasirinkau. Buvo praeitis, kai rūpėjo santykiai ir pan. dabar man visiškai šie dalykai neberūpi. Man gerai vienam būti ir nėra čia jokios problemos  Paminėjau šiuos dalykus (asmenybės), nes yra būtent tokia tiesa. Nesakau, kad visi žmonės į tai galbūt žiūri neigiamai ir negali tarp tų žmonių būti. Gali, bet nėra jau tiek daug tokių, kurie galėtų tokius pakęsti.

ConcreteAngel rašo:Ir apskritai, kodėl tu mąstai daugiau apie kitų, o ne savo poreikius?

Mano poreikiai nėra reikšmingi (ir jie lieka tik mano). Man patinka gilintis į kitus žmones, suprasti juos, elgsenas, mąstymus, požiūrius ir t.t.

ConcreteAngel rašo:Su kokiu žmogumi noretųsi būti TAU? Kokie žmonės TAU patinka?

Net sudėtinga atsakyti. Net nežinau. Apie tai negalvoju. Bet gali įvairiausio (ne visi) tipo žmonės patikti. Yra gyvenime, praeityje patikę net priešingybės man. Todėl negaliu sukonkretinti.

Jisatsu rašo: Paminėjau šiuos dalykus (asmenybės), nes yra būtent tokia tiesa. Nesakau, kad visi žmonės į tai galbūt žiūri neigiamai ir negali tarp tų žmonių būti. Gali, bet nėra jau tiek daug tokių, kurie galėtų tokius pakęsti.

Ah, kaip ir pas daugelį čia susirinkusių... juodas-baltas mąstymas, generalizacijos... "Pakęsti". Aš pasakiau, jog man tokie žmonės PATINKA. Ir aš pažįstu pati ne vieną žmogų (ir realybėje, ir virtuliai), kuriems tokie žmonės PATINKA. Žinoma, sakydama "tokie žmonės" turiu omenyje ne surūgusius pesimistus, o filosofus, intravertus, ramius žmones. Įdomu, kaip čia taip, kad aš galiu pasigirti pažįstanti ne vieną tokį žmogų, o tu drįsti sakyti, kad tokių visai nėra. Aš lyg ir ant tos pačios žemės gyvenu.  

O tokia tiesa? Kas taip sako? Tavo patirtis? Ji, deja, ne viskas. Ne veltui sakoma, kad dažnai ko ieškai (tikiesi), tą ir randi.

Jisatsu rašo:
Mano poreikiai nėra reikšmingi (ir jie lieka tik mano). Man patinka gilintis į kitus žmones, suprasti juos, elgsenas, mąstymus, požiūrius ir t.t.

Aš ir neliepiau dalintis. Tebūnie jie lieka paslaptyje, jei tai kažkas tokio labai asmeniško, tačiau tik daviau savo pastebėjimus, kad per daug rūpiniesi kitų poreikiais, nustumdamas savuosius (kas akivaizdžiai matėsi tavo post'e). Klysti sakydamas, kad jie nereikšmingi, nes tai viena esminių nelaimingų žmonių klaidų. Tarkim, kitas dažnai sociofobui iškylantis klausimas: "Ką kiti apie mane pagalvos?  ", o tu, draugauži (kreipiuosi ne į tave, o į universalųjį sociofobą), ką apie kitus pagalvosi? Kad savo nuomonę taip pat gali turėti ir, kad ji vienodai (ir net labiau TAU pačiam) reikšminga, pamiršai?

Jisatsu rašo:
Net sudėtinga atsakyti. Net nežinau. Apie tai negalvoju. Bet gali įvairiausio (ne visi) tipo žmonės patikti. Yra gyvenime, praeityje patikę net priešingybės man. Todėl negaliu sukonkretinti.

Tuomet reikėtų pagalvoti dažniau. Būtent apie tai, kas tau (ne)patinka, o ne apie tai kam tu (atseit) nepatinki.

Aš apie žmones negalvoju nieko blogo (nebent jie išties yra blogi, turiu omenyje, kurie nusikalsta, daro nusikaltimus ir t.t.). Šiaip aš priimu žmogų toks koks jis yra. O galvojimas ir mąstymas, tai noras labiau juos suprasti, suvokti. Pavyzdžiui tai gali naudos suteikti bendraujant su žmogumi ar dirbant kokį nors darbą kur reikalaujamas bendravimas. Tai yra pliusai, o ne minusai.

ConcreteAngel rašo:Ah, kaip ir pas daugelį čia susirinkusių... juodas-baltas mąstymas, generalizacijos... "Pakęsti". Aš pasakiau, jog man tokie žmonės PATINKA. Ir aš pažįstu pati ne vieną žmogų (ir realybėje, ir virtuliai), kuriems tokie žmonės PATINKA. Smile Žinoma, sakydama "tokie žmonės" turiu omenyje ne surūgusius pesimistus, o filosofus, intravertus, ramius žmones. Įdomu, kaip čia taip, kad aš galiu pasigirti pažįstanti ne vieną tokį žmogų, o tu drįsti sakyti, kad tokių visai nėra. Aš lyg ir ant tos pačios žemės gyvenu.

Na neneigsiu, kad mano mąstymas apie save patį yra neigiamas, pesimizmas ir t.t. Bet, nėra jau tokio lygio, kad man neleistu gyventi ar net džiaugtis gyvenimu.  

Puiku, kad turi pažįstamų, savo aplinkoje kuriems patinka tokie žmonės.   Ir beje nesakau, kad visi. Man deja netenka turėti tokių pažįstamų ir neteko pastebėti kam tokie galėtų patikti. Ne visur yra tokių žmonių.

ConcreteAngel rašo: Tuomet reikėtų pagalvoti dažniau. Būtent apie tai, kas tau (ne)patinka, o ne apie tai kam tu (atseit) nepatinki.

Aš iš viso negalvoju ir nebandau sužinoti ar kam nors kažkam patinku ar nepatinku.

Jisatsu, visiškai pritariu, reikia save primti tokį koks žmogus esi. Jei kažko savyje nemėgsi, dar save grauši ir prasmės nebus, bus tik pačiam blogiau. O ir savęs nemylėdamas, kitų žmonių negali mylėti.

Mano situacija tai išvis atsiprašant šudina.
Jau gal kokius 6 metus esu įsižiūrėjusi vieną vaikiną, kurio visiškai nepažįstu. Na žinau tik vardą, pavardę, netoli gyvena, žinau jo gimimo datą, bet čia tik paprasti dalykai. Apie jo asmenybę visiškai nieko nežinau, tad įsikliopinusi esu tik jo išvaizdą. Pradžioj maniau, kad čia šiaip kokie kliedesiai ir praeis su laiku, nes kiek ilgai galima išbūt kažką įsižiūrėjus tik dėl išvaizdos?
Metai slinko, per tą laiką turėjau susiradusi du vaikinus. Būdama tiek su vienu, tiek su kitu, niekaip negalėjau pamiršti apie tą simpatiją. Na niekaip. Net abu jie žinojo apie tai ir stipriai pavydėjo. Iš esmės tai tikrai stipriai prisidėjo prie santykių griūties ir fakto, kad negalėjau nė vienam jausti stiprių jausmų. Viskas baigdavosi dėl manęs.
Šiemet paskutiniai metai mokykloje, paskutiniai metai kai jį matau. Bent jau labai to tikiuosi. Gal kai žmogaus nematai, tai ir širdies neskauda. Nors mano atveju ne kiek skauda, kiek pašėlusiai draskosi pamačiusi..
Aišku, būdama netoli jo kokiose bendrose pamokose pajaučiu labai labai menką savivertę. Pradedu jausti, kad į tokią kaip aš jis niekada nežiūrės, nė neturi jokio susidomėjimo manimi, nes kas čia taip ims ir pasirašys jausti kažką kvailai merginai, žinomai kaip mokyklos atsiskyrėlė, su niekuo nebendraujanti ir panašiai. Klaikus jausmas. Tačiau net ir tuo save įtikindama nesugebu nejausti jam nieko. Kol jį matysiu akiratyje, tol nesugebėsiu kažką kitą pamilti, matyt.. :\