Kaip padeti sau kovoti su socialine fobija?

Man 23 metai. Nezinau, ar cia dar kas uzsukat ar ne, taciau butu malonu su kuo nors pasikalbeti apie socialine fobija... Tuolab, kad esu cia naujoke ir suvokti apie sia problema pradejau neseniai. Tiesiog visada maniau, kad esu per daug drovi ir tai tiesiog ''as'''. Begant laikui supratau, kad tai man trukdo visur, tiek asmeniniame gyvenime, tiek mano moksluose (kas mane labiausiai gniuzdo). Negaliu kalbeti zmoniu grupeje, nerimauju sutikus bet koki nepazistama asmeni ir labiausiai save kankinu, kad budama su zmonemis neturiu, ka Jiems pasakyti... Kalba darosi nerisli.. Butent todel noriu surasti iseiti ir pakeisti save. Noriu suzinoti apie zmones, esanciu cia, kurie lankesi pas specialista (psichoterapeuta ar psichologa) ir suzinoti, kiek tai padeda, kiek laiko gali trukti gydymas.

Sveika. Iš mano patirties, lankymasis pas psichologą/psichoterapeutą tikrai padeda, o terapija trunka įvairiai, priklausomai nuo žmogaus ir jo problemų intensyvumo. Aš asmeniškai lankausi jau apie metus ir juntu DIDŽIULĮ skirtumą, ir nors vis dar turiu kalbėjimo prieš auditoriją (ar viešojo kalbėjimo, kaip pavadinsi) baimę, tačiau savęs nebelaikau sociofobe, nes nebebijau bendravimo su žmonėmis, į save žiūriu visai kitaip ir vis dar kiekvieną dieną tobulėju. Svarbu suvokti, kad pats socialinis nerimas (sociofobija) tėra simptomas gilesnių glūdinčių problemų, galbūt neteisingų išmoktų įsitikinimų vaikystėje, patirtos traumos. Aš esu sukūrusi temą šiam forume, kur rekomenduoju specialistų pagalbą, tačiau ten sulaukiau daug abejingumo ir negatyvių nuomonių iš žmonių, kurie arba nėra pas juos išvis lankęsi (išankstiniai nusistatymai) arba turėjo blogos patirties (todėl, kaip aš pati jau esu rašiusi, kartais tiesiog reikia "eiti" per psichologus, kol randi savąjį... man pačiai pirmoji mano psichologė netiko ir nepatiko). Jei kils dar klausimų gali man parašyti į PM.

Labukas. Retai rašau sitam forume, bet kartais paskaitau, ką kiti šneka . Aš panasaus amžiaus kaip ir temos autorė. ConcreteAngel, kaip tokiai aktyviai psichologų propaguotojai, turbūt patiks, kai prisipažinsiu, kad esu lankęsis pas psichologus. Buvau dar vaikas. Neprisimenu detalių, bet tėvai sako, jog didelio pokyčio nepastebėjo ir maždaug po metų nustojo mane ten vedžioti. Po to buvo daug problemų, bet atradau kaip su jomis kovoti pačiam. Mano atveju tai tam tikri hobiai kurie duoda naudos. Įgyti įgūdžiai ar pasiekimai suteikia pasitikėjimo savimi. Tai yra labai svarbu kovojant su musu problemomis.

Sakyčiau- reikia bandyti viską kas tik yra tau prieinama. Jei gali- tikrai eik pas psichologus, daug žmonių sako, kad tai padeda. Bet ir pati nesi bejėgė, galiausiai- vistiek viskas priklauso nuo tavęs, tavo ryžto ir pastangų. Linkiu tau geležinės kantrybės .

D.S., gaila, kad tau nesugebėjo padėti psichologas. O ar žinai, kad sau tinkamą specialistą rasti nevisada lengva ir paprasta? Tai svarbu. Tačiau labai džiaugiuosi, kad sugebėjai padėti sau pats.

Man ir 23 m. galvoju gal eiti į dienos stacionarą vasaros g. 5

Netikiu psichologais. Moki daug, o viskas, ką gauni, tai galimybę išsikalbėti. O tam tinka ir baltas wordo lapas. Šiaip baimes lengviausia įveikti stojant akis į akį su jomis. Aha, baisu. Tai reikia svarstyti, kas svarbiau: išsaugotas orumas ar laisvė bendraujant.

Nei knygos, nei pokalbiai, nei įrašai - niekas nepadės, jei nebus imtasi realių veiksmų. Tereikia suvokti, jog klaidas daro visi, tik vieni jas padarė 10-ties metų ir pamiršo, kiti jas daro 25-erių, kada jau tikrai gėda ir skauda savaitę...

Practice makes perfect. Ir bendrauti nebendraudamas neišmoks niekas :)Svarbiausia pradėti nuo labai mažyčių žingsnių. Man tai - sutikti su kuo nors kur nors nueiti. Nekenčiu būti ten, kur pažįstu vieną ar nė vieno žmogaus. Na, bet eini, padarai tai, kai ko naujo išmoksti ir po kokių 4 kartų tai jau tikrai nebėra taip baisu. Taip, stebuklingas skaičius (bent jau man) yra 4. Po tiek kartų baimė jei ne išnyksta, tai tiek sumažėja, kad lieka tik šioks toks virpuliukas, bet gyventi galima.

Dar neseniai perskaičiau vieną tokią mintį: pirmiausia turi jaustis gerai pats vienas. Išmok būti vienas/viena ir tau nerūpės, ar aplink tave yra pažįstamų ar nepažįstamų žmonių - tu vis tiek jausiesi gerai, nes esi su pačiu fainiausiu žmogumi - pačiu savimi

Na, o jei jau labai sufailini ar bijai tai padaryti, tai tiesiog mokėk tai pasakyti ir iš to pasijuokti: nu bliamba, kaip aš čia nusišnkėjau dabar :DIr ne tik tau, bet ir visiems aplinkui tas awkward jausmas nukris

Aš lankaus nemokamai ir žadu lankytis, kiek prireiks. Nieko nekainuoja visomis prasmėmis - įsitikinus, kad su būtent ta konkrečia psichologe randu bendrą kalbą, galiu būti tikra, kad blogiau nebus dėl šitų vizitų. O kiek naudos - bus matyt. Dar ir vaistus vartoju, jie mažina simptomus kai kam, padeda žengt primus žingsnius lengviau. Svarby pačiam norėti sau padėti.