Ką darot, kovodami su sociofobija?

Keistai cia, as tai sakyciau priesingai, galvoti reikia tai kas gero gali nutikti o ne blogo, bet aisku blogos mintys pacios savaime lenda, nereikia net stengtis galvoti apie blogiausia nes ir savaime taip gaunasi, kitais zodziais tariant - nedaryti nieko, tiesiog plaukti pasroviui ir pataikauti sociofobijai, jeigu lenda blogos mintys i galva pries pokalbi del darbo tai ir nesistengti ju apversti ar sustabdyti, galvoti apie blogiausia! Del to as ir neinu pas tuos psichologus ir psichiatrus visokius...

Che che, kadangi ką turiu, tai turiu lakią vaizduotę, tad jei aš pradėčiau galvoti apie tai, kas gali nutikti blogiausio, tai turbūt netektų nueit į tuos "baisius" įvykius. Visada bandau save skatinti optimistinėmis mintimis, keliaudamas į baisaus įvykio vietą, kad vidury kelio neapsisukčiau ir negrįžčiau iš kur atėjęs :/

aš visada galvoju apie blogiausius variantus, kad nebūtų kokių ''siurprizų'', bandau save morališkai paruošti, kas būtų jeigu... Visgi dažnai man tai padeda, nes niekada nebūna taip blogai, kaip įsivaizduoju
O šiaip stengiuosi save stumti į tas ''baisias'' situacijas, nes supratau, jog jų vengimas tik gilina sociofobiją. Ir kai įveikiu save, tada tarsi užsidedu pliusą ir jaučiuosi stipresne. Žaiždžiu tokį savotišką žaidimą su sociofobija: arba aš, arba ji. Paskutiniu metu vis laimiu prieš ją ir netgi azartas užeina, nes norisi kuo daugiau laimėti

Aš seniau bandydavau galvoti ir prieš miegą sau įteiginėti, neva "Tikrai tikrai viskas bus gerai", bet tai dažnai nepasiteisindavo. O dabar, kai galvoju maždaug taip: "Na, pačiu blogiausiu atveju galiu ir nualpt prieš tą auditoriją, bet ir tokiu atveju po visko grįšiu namo ir gyvensiu savo gyvenimą", tai jaučiuosi geriau.
Na, ir Krypties paskutinis "receptas" geras ir teisingas atrodo, nors ir baisokas:)

Esu naujas forumo narys ir kažkodėl nusprendžiau pirmą savo postą parašyti temoje apie kovą su sociofobiją.
Nes viskas su kuo kovojam, pasąmonėje sulaukia pasipriešinimo, o tuomet tenka "kovoje: dar daugiau energijos naudoti...galiausiai... rezultate tik išsekini save, o problemos neišsprendi...
Pirmas žingsnis yra priimti savo būseną ir save tokį koks esi. Be kovos, taikiai priimti ir ramiai, nuoširdžiai pagalvoti: O KAIP NORIU JAUSTIS, ELGTIS, tiesiog, BŪTI, jeigu fobijos nebūtų. KAS ir KAIP pasikeistų mano gyvenime, jeigu aš būčiau laisvas nuo jos?

Lekonce rašo:Esu naujas forumo narys ir kažkodėl nusprendžiau pirmą savo postą parašyti temoje apie kovą su sociofobiją.
Nes viskas su kuo kovojam, pasąmonėje sulaukia pasipriešinimo, o tuomet tenka "kovoje: dar daugiau energijos naudoti...galiausiai... rezultate tik išsekini save, o problemos neišsprendi...
Pirmas žingsnis yra priimti savo būseną ir save tokį koks esi. Be kovos, taikiai priimti ir ramiai, nuoširdžiai pagalvoti: O KAIP NORIU JAUSTIS, ELGTIS, tiesiog, BŪTI, jeigu fobijos nebūtų. KAS ir KAIP pasikeistų mano gyvenime, jeigu aš būčiau laisvas nuo jos?

Sunku save priimti toki,nes toks nenori buti.Baime neleidzia buti savimi. Teoriskai as viska suprantu,bet praktiskai veikti nepavyksta:)

O kaip konkrečiai kovojate su savimi ?

Jeigu sunku save priimti tokiu koks esi, tuomet pats laikas sugalvoti kokiu nori būti. konkrečiai, labai detaliai sugalvoti kokiu NORI būti, kaip elgtis, ką veikti..o tada pažiūrėti kas būtent neleidžia pasiekti tikslo.

Baime neleidzia buti savimi.

Baimė konkrečiai būtent dėl ko? Apskritai baimė yra tik žodis,bet kas būtent Jums slepiasi po šiuo žodžiu.

Lekonce rašo:O kaip konkrečiai kovojate su savimi ?

Jeigu sunku save priimti tokiu koks esi, tuomet pats laikas sugalvoti kokiu nori būti. konkrečiai, labai detaliai sugalvoti kokiu NORI būti, kaip elgtis, ką veikti..o tada pažiūrėti kas būtent neleidžia pasiekti tikslo.

Baime neleidzia buti savimi.

Baimė konkrečiai būtent dėl ko? Apskritai baimė yra tik žodis,bet kas būtent Jums slepiasi po šiuo žodžiu.

Zmoniu baime, nemokejimas atsipalaiduoti,laisvai jaustis,ta baiMe kartais darosi nevaldoma, jausmas ,kad esi prastesnis uz kitus,susikaustymas.

Aš nieko nedarau,namie sėdžiu.

Samme rašo:Aš nieko nedarau,namie sėdžiu.

Samme, kiek Tau metų? Ir ką veiki namie?

po velniu pradekit dirbt, kitu atveju tikrai neissijudinsit progreso link. rasymas cia, kad kaip blogai namie sedet irgi situacijos nepakeis i gera

yulus rašo:po velniu pradekit dirbt, kitu atveju tikrai neissijudinsit progreso link. rasymas cia, kad kaip blogai namie sedet irgi situacijos nepakeis i gera

Na, kartais ir tą darbą nėra taip paprasta susirasti. Beje, penktadienį kaip tik einu į darbo pokalbį bijau..., bet tikiuosi gauti tą darbą

Sėkmės!

Aš tai skaitau save nesančia labai jau prastoje sociofobijos situacijoje, bet, taisyti yra ką manyje ir yra baimių, kurias reikia gydyti. Tad šiaip, visuomet stengiuosi perlipti per save, nebėgti slėptis kambary, kai tik yra kokia situacija kurios bijau, kurioje nesinori būti. Daugiausiai tai tą darau todėl, kad nenoriu, kad žmonės į mane žiūrėtų su gailesčiu, vat kad šita vargšelė visko bijo, kad negali padaryti to ano, kad mikčioti kartais pradeda šnekėdama... Tai mane iš dalies skatina mėginti kažką taisyti. Bet šiaip, neturiu ant tiek pažengusių tų baimių, kad bijočiau su kasininke šnekėti, ar valgyti prie kitų žmonių, užsisakyti ką prie baro, paklausti kieno nors kelio ar pan. Tad nėra jau taip man sunku. Iš dalies, tai kartais net nesu tikra, ar mano problema tikrai yra sociofobija, ar tai kažkas kitko.
Bet faktas yra tas, kad nenoriu, kad tos problemos kurias turiu, kad ir kas tai per problemos būtu, atimtų iš manęs gyvenimo džiaugsmą, kad stabdytų mane, kad neleistų man mėgautis dalykais, kurie man iš ties patinka. Žinoma, kartais neišeina nepasiduoti tom baimėm ir pan., kartais pabėgu pasislėpti, kartais pabijau kažkur dėl kažko nueiti, o kartais tiesiog patingiu... :S

O aš šiandien vėl autobuse pasimečiau. Atsistojo prieš mane kažkokie bernai. Aš nuleidau akis.Į tel žiūrėjau,paskui nuėjau į kitą galą, ten tas pats...Siaubas atsistojau prie dūrų visa raudona,stovėjau kol išlipau. Mintyse tai galvojau,nu durna tu ką čia dirbi

Samme rašo:O aš šiandien vėl autobuse pasimečiau. Atsistojo prieš mane kažkokie bernai. Aš nuleidau akis.Į tel žiūrėjau,paskui nuėjau į kitą galą, ten tas pats...Siaubas atsistojau prie dūrų visa raudona,stovėjau kol išlipau. Mintyse tai galvojau,nu durna tu ką čia dirbi

Linksma istorija

Tada tai nelabai linksma buvo.

Samme rašo:Tada tai nelabai linksma buvo.

Bet jaučiu dabar linksma prisiminti

Firex rašo:

Samme rašo:Tada tai nelabai linksma buvo.

Bet jaučiu dabar linksma prisiminti

Nu nelabai.

Man taip pat daznai nutinka, jog viesajame transporte pasijuntu blogai, atrodo jog visi ziuri i mane, tuomet pasimetu, pradedu maigyti telefona, arba ieskoti kazko taseje, atrodo veidas sustingsta, akys ziuri i viena taska, kartais tenka islipti keleta stoteliu anksciau, nes nebegaliu istverti...
Na bet ir islipus is troleibuso ne ka geriau, kai tenka eiti tarp daugelio zmoniu, jauciu jog mano eisena pasikeicia, kunas tarsi sustingsta kaip rastas ir neklauso...
Universitete, kai tenka atsakineti sunku parinkti zodzius, balsas pradeda drebeti, visas kunas dreba, galva pradeda kratytis... Galvoju ka as darau, reikia uzsidaryti, mesti moksla ir nors taip pasilengvinti gyvenima... Bet kazkas vis neleidzia, ka visiems reiks pasakyti, kokia to priezastis, juk nieks nezino apie sia mano beda...

Lina rašo:Man taip pat daznai nutinka, jog viesajame transporte pasijuntu blogai, atrodo jog visi ziuri i mane, tuomet pasimetu, pradedu maigyti telefona, arba ieskoti kazko taseje, atrodo veidas sustingsta, akys ziuri i viena taska, kartais tenka islipti keleta stoteliu anksciau, nes nebegaliu istverti...
Na bet ir islipus is troleibuso ne ka geriau, kai tenka eiti tarp daugelio zmoniu, jauciu jog mano eisena pasikeicia, kunas tarsi sustingsta kaip rastas ir neklauso...
Universitete, kai tenka atsakineti sunku parinkti zodzius, balsas pradeda drebeti, visas kunas dreba, galva pradeda kratytis... Galvoju ka as darau, reikia uzsidaryti, mesti moksla ir nors taip pasilengvinti gyvenima... Bet kazkas vis neleidzia, ka visiems reiks pasakyti, kokia to priezastis, juk nieks nezino apie sia mano beda...

Man tas pats.Kartais net pagalvoju,kodėl būtent man taip atsitiko.Kodėl negaliu būt normali be jokių baimių,kaip kiti žmonės. Eiti ir nieko nebijoti,pasitikėti savimi ir nesijaudinti. O dabar net prieš skambutį geriu raminamuosius ir tai dar nepadeda. Kalbu drebančiu balsu,pamirštu ką man ten sako ir klausiu per naują. Aš niekada neimačiau ir nepasakyčiau taip: aš negaliu atsiskaitynėt,nes man sociofobija ir ji man neleidžia. Na,aišku nepatikės. Bet aš to nesakyčiau niekada,neišdrįščiau.Pagalvos visiškai nusišneku. O tėvam irgi nesakiau. Galvojau apie tai. Bet neprisiruošiu.Gal bent daktarė patars..

Samme rašo:

Lina rašo:Man taip pat daznai nutinka, jog viesajame transporte pasijuntu blogai, atrodo jog visi ziuri i mane, tuomet pasimetu, pradedu maigyti telefona, arba ieskoti kazko taseje, atrodo veidas sustingsta, akys ziuri i viena taska, kartais tenka islipti keleta stoteliu anksciau, nes nebegaliu istverti...
Na bet ir islipus is troleibuso ne ka geriau, kai tenka eiti tarp daugelio zmoniu, jauciu jog mano eisena pasikeicia, kunas tarsi sustingsta kaip rastas ir neklauso...
Universitete, kai tenka atsakineti sunku parinkti zodzius, balsas pradeda drebeti, visas kunas dreba, galva pradeda kratytis... Galvoju ka as darau, reikia uzsidaryti, mesti moksla ir nors taip pasilengvinti gyvenima... Bet kazkas vis neleidzia, ka visiems reiks pasakyti, kokia to priezastis, juk nieks nezino apie sia mano beda...

Man tas pats.Kartais net pagalvoju,kodėl būtent man taip atsitiko.Kodėl negaliu būt normali be jokių baimių,kaip kiti žmonės. Eiti ir nieko nebijoti,pasitikėti savimi ir nesijaudinti. O dabar net prieš skambutį geriu raminamuosius ir tai dar nepadeda. Kalbu drebančiu balsu,pamirštu ką man ten sako ir klausiu per naują. Aš niekada neimačiau ir nepasakyčiau taip: aš negaliu atsiskaitynėt,nes man sociofobija ir ji man neleidžia. Na,aišku nepatikės. Bet aš to nesakyčiau niekada,neišdrįščiau.Pagalvos visiškai nusišneku. O tėvam irgi nesakiau. Galvojau apie tai. Bet neprisiruošiu.Gal bent daktarė patars..

Kiekvienas kažko bijome, tik kartais to neparodome, slepiame, kartais reikia atrasi drąsos savo viduje ir nepasiduoti, eiti į priekį, kad ir kaip būtų baisu... Man lygiai tas pats buvo (dabar jau mažiau). Išsikelk sau tikslus, tarkim, paskambink pažįstamam ar draugui pakviesk kur nors nueiti, susirask kokios veiklos (bet, kad ta veikla būtų ne namuose, o kur nors viešumoje)... Tikiu, kad viskas po truputi susitvarkys
O tau jau seniai taip viskas tesiasi?

Na mazdaug 3 metus jau...

Man tai apie 6metus

Samme rašo:Man tai apie 6metus

Ar daug kas pasikeite tavo gyvenime per tuos 6 metus?

Tai,kad negaliu džiaugtis gyvenimu normaliai ir elgtis kaip visi normalūs. Jei neturėčiau šitos baimės,aš tikriausiai būčiau labai laiminga,turėčiau daug draugų. Nu, o dabar..