Sociofobija ir artimieji

Ar artimieji(seima,gimines,draugai) zino apie jusu liga? Atsiribojima nuo socialinio gyvenimo? Ar jie supranta kas su jumis vyksta? Ar palaiko jus? Kokie jusu santykiai? Nemazai sociofobu,kurie nedirba,nesimoko,nieko nedaro.Ar negeda kazkam sedeti ant sprando? Kaip artimiesiems paaiskinate kas vyksta?

Dalis šeimos žino, dalis - ne. Tas pat su palaikymu. Vis dėlto palaikymas viena, o supratimas, kodėl gi čia man taaaaip sunku nueit į paskaitas ar galvot apie būsimą darbą, yra jau kas kita..

Daug kalbėta yra, pasakota, bet supranta tik mama geriua, nes pati panašių bėdų turi.

Mano mama galvoja,kad tiesiog mano sunkus charakteris,esu nebendraujanti,pasiputus,nedraugiska. Draugai, kuriuos turejau iki ligos ,taip pat galvoja,kad as nenoriu su jais bendrauti...

Liga? Naa, visi ir taip mato, kad esu nedrąsi. Bet, kad sergu aš pati taip nemanau.. Gal, kai baimė didesnė už gėdą, kai visiškai niekur neini, nieko negali ramiai, išskyrus vienas, veikt, tada ir galima vadint liga. Bet vis tiek kažkaip man netinka tas žodis... Manau, jei tektu pradėt be pagalbos patiems kapanotis, gyvent,dingtų ir visos tos baimės.. Aišku iš pradžių bijotum, bet jau veiktum, nes kitos išeities nebūtų.
O šeima ką gali suprast, jei nesuprato, kad visą laiką tik gniuždė... Jei matydavo, kad nepasitikiu savim, tai dar labiau paaštrindavo tą... Apie paskatinimą nė svajot negalėjau. Dabar po mano nesėkmių moksle mama taip pat mane nurašė.. Jau man teks labai sunkiai dirbt visą gyvenimą... Bet įdomu,kad dabar ji vis tiek kažkaip kitaip į mane žiūri.. Kaip į žmogų, o ne kaip į tuščią vietą. Ai, gal ir tas pasikeis, kai vėl pasimatys mano abejojimas ir baisi nedrąsa.

buroke rašo:Mano mama galvoja,kad tiesiog mano sunkus charakteris,esu nebendraujanti,pasiputus,nedraugiska. Draugai, kuriuos turejau iki ligos ,taip pat galvoja,kad as nenoriu su jais bendrauti...

Gal reiktų pakalbėt su ja, su draugais? Nors taip jei man su savo reiktu kalbėt, tai hmm.. Mes niekad nesikalbėdavom.. Niekad artimos nebuvom.

niekas rašo:

buroke rašo:Mano mama galvoja,kad tiesiog mano sunkus charakteris,esu nebendraujanti,pasiputus,nedraugiska. Draugai, kuriuos turejau iki ligos ,taip pat galvoja,kad as nenoriu su jais bendrauti...

Gal reiktų pakalbėt su ja, su draugais? Nors taip jei man su savo reiktu kalbėt, tai hmm.. Mes niekad nesikalbėdavom.. Niekad artimos nebuvom.

Su mama buvo kalbeta simta kart,ji nenori manes suprasti,jai svarbiausia ,kad as susiradau darba ir nesedziu jai ant sprando....Liga? Taip, man sociofobija yra liga,ji mane smaugia,eda ,neleidzia giventi.Jauciuosi nenormali...Esu tik stebetoja....

Kad tie artimieji kažkaip labai atitolę... Turbūt daugelis galvoja jog šiaip esu uždaro būdo, nors kiti ir turėtų kažką numanyti. Su artimiausiais žmonėmis nesu taip tiesiogiai kalbėjęs apie savo problemas, nes jie silpnos sveikatos, nenoriu jaudinti, o ir šiaip visada su sunkumais tvarkydavausi pats. Šiuo metu aš mokausi ir dar kitame mieste, todėl šeima man duoda šiek tiek išlaikymui, bet daugiausia gyvenu iš mokesčių mokėtojų pinigų. Gėda, netgi labai, nes atrodo, kad visos bėdos šeimoje kyla dėl pinigų. Aišku, tai paviršius, kuris užgožia vidines priežastis, bet vis tiek...

as tai nepasakoju savo bedu, esu pries pora metu bandzius uzvesti kalba apie tai, taciau manes nesuprato, todel ir nepasakoju, bandau pati visa tai nunugaleti ir savyje iskesti kol pasieksiu pergale pati

[quote="buroke"]

niekas rašo:

buroke rašo:Gal reiktų pakalbėt su ja, su draugais? Nors taip jei man su savo reiktu kalbėt, tai hmm.. Mes niekad nesikalbėdavom.. Niekad artimos nebuvom.

Su mama buvo kalbeta simta kart,ji nenori manes suprasti,jai svarbiausia ,kad as susiradau darba ir nesedziu jai ant sprando....Liga? Taip, man sociofobija yra liga,ji mane smaugia,eda ,neleidzia giventi.Jauciuosi nenormali...Esu tik stebetoja....

Galima ir ją suprast... Kol laikysim save ligoniais, tol nieko gero nebus...

asmeniškai aš tikvisai neseniai pradejau mastyti apie savo situacila labiau dometis,seniau maniau kad tiesiog esu labai drovi,kad esu neidomi.bet vis labiau i akis krenta kad as galimasakyti neturiu draugu,kad geriau sedesiu viena negu eisiu kur nors, kad bijau buti su zmonemis.., juokinga bet taip yra nors dar negaliu pripazinti kad as sergu.bet kai dabar mastau as savo gyvenima visada kuriau taip kad galeciau buti viena.., net mano noras studijuoti menus atsirenmei tai kad galeciau dirbti savarankiskai, dirbti viena.., tevai ne jie nieko nezino dar kolkas galkadanors pasakysiu zinau kad jie palaikytu mane i tai tikriausei mane labiausei gasdina nes tikriausei vestu mane pas sichologa, o as nenoriu ten eiti nenoriu bendrauti apie tai su svetimu zmogumi...,tikiuosi kad viskas bus gerai,kad gal viskas susitvarkys

Aš dabar kaip tik pradėjau galvot, kad ta baimė yra dėl to neįdomumo.. Ir tas nepasikeis. Įdomi netapsiu..

Kai kuriems psichologai padeda...

mano situacija panaši į burokes, tėvams tai panašu tiesiog į uždaro būdo charakterį, bent jau taip aš pati manau, nes niekada apie tai su jais nekalbėjau.

be mano šitos problemos šeimoj yra dar kelios - tėvo nesaikas alkoholiui, motinos psichiniai sutrikimai. iš šono būtumėm panašūs į normalią šeimą, išskyrus tai, kad jau kokius 5 metus kartu niekur neišeinam, tėvai tarpusavy praktiškai nebendrauja, mano santykiai su motina kiek sunkesni, tik su tėvu dar kol kas viskas gerai.

nors ir nemažai bendrauju su abiem, bet vis tiek nesijaučiam artimi. tiesa, su mama dabar esam susivienijusios dėl tėčio problemos, bandom kartu kovot, todėl galbūt karts nuo karto vis ką nors jai papasakoju, ko neišdrįsdavau anksčiau.

dabar toks laikas, tai yra paauglystė, kai atrodo, jog nifiga niekam nerūpiu, tikriausiai jie net nežino, kuo aš užsiimu ir kas man patinka. stengiuos to nehiperbolizuot, kažkaip jau net ir pripratau, bet kai tos liūdnos mintys užplūsta tai taip viskas į paviršių išlenda ir ašaros jau nori nenori upeliais ištrykšta. na ką, paverkiu sau ramiai kamputy ir vėl pirmyn lyg niekur nieko. suknistas intraverto būdas.

jeigu į temą, tai dar nepasipasakojau šeimai, kas mane kankina, bet matau, kad neišvengiamai ši tema atsidurs mūsų pokalbiuose...

Ar artimieji(seima,gimines,draugai) zino apie jusu liga? Atsiribojima nuo socialinio gyvenimo?
Na, kad tai jau ganėtinai akivaizdu, manau, kad pastebi.
Ar jie supranta kas su jumis vyksta? Ar palaiko jus?
Nesupranta. Na, mano aplinkos žmonėms tokie dalykai svetimi ir nesuprantami. Aš bandžiau aiškinti, daugybę kartų, bet kaip ir depresijos nesuprato, taip ir šito nesupranta. Niekur neinu, nes tingiu ir viskas. Jau ir nebeaiškinu, atsibodo, tik pasijuntu durna ir niekas nepasikeičia. Nepasakyčiau, kad jausčiau kokį nors palaikymą ar dar ką nors. Na, iš kur jis, jei nelabai jie ir supranta kas man yra.
Kokie jusu santykiai? Nemazai sociofobu,kurie nedirba,nesimoko,nieko nedaro.Ar negeda kazkam sedeti ant sprando? Kaip artimiesiems paaiskinate kas vyksta?
Santykiai įvairūs, nuo dienų priklauso, nesinorėtų plėtotis. Bet šiaip gal nieko labai tragiško. Ar negėda? Aišku, kad gėda, nemalonu, kai tai primena. Nors aš ir ne visai nieko nedarau - visgi gan sėkmingai studijuoju. Dėl tų paaiškinimų jau minėjau - nelabai yra prasmė tai daryti.

Labai įdomu, kaip tokiem bailiam, kaip mums, įmanoma sėkmingai studijuoti.

nežinau rašo:Labai įdomu, kaip tokiem bailiam, kaip mums, įmanoma sėkmingai studijuoti.

Įmanoma įmanoma, ypač neakivaizdiniu ar nuotoliniu būdu, tada tereikia tik egzaminus atkentėti. Nors čia, aišku, daug lemia ir tai, kiek ta sociofobija jau pažengus - jei sunku net kartą per mėnesį „į žmones“ išeiti, tai gal ir sudėtingiau...
O jei kyla įtarimas, kad su sociofobija dar ilgai teks gyventi, tai reiktų rinktis studijas, po kurių galėtum dirbti namie - pavyzdžiui, vertėju būti, su kompais dirbti.

lol, optimistiškiau gi. Jei mokyklą atkenti, tai gal ir universitetą atkentėtum. Jei ne, tai lieka neakivaizdinis. Čia priklauso turbūt nuo to, kur įstosi, bet manau, kad galima gal kažkaip ir su prezentacijom išsisukti, jei jos lems tik iki kokių 30proc bendro pažymio, tada tiesiog egzaminui teks labiau ruoštis. Su bakalauro gynimu gal kiek sudėtingiau būtų, bet vėlgi - mąstyk optimistiškai - gal jau tada ir pasveikus būsi, kažkas pasikeis tavo gyvenime.

Apie neakivaizdinį nepagalvojau. Kalbas savarankiškai studijuot, išmokt naują savarankiškai, nelabai realu. Net tikriausiai nėra neakivaizdžių studijų.

Žiūrint kaip - jei nuo nulio pradėti, tai nežinau. Bet jei jau kažkokią kalbą šiek tiek moki, tai visai įmanoma gerai išmokti ir savarankiškai. Bent jau aš taip manau, nes 2 metus anglų pati mokiausi, pažangą tikrai matau. Matematikoj būna, kad kažko nesuprantu, reikia paaiškinimo, o bent jau anglų kalboj išmoksti mintinai žodžius bei taisykles ir tiek. Tarimą galima google translate pasitikrinti. Dar daug filmų žiūrėt, skaityt su žodynu. Tik va, pagrindus reikia turėt.
Kiekvienas atvejis skirtingas, be abejo. Bet aš kažkaip optimistiškai galvoju, kad jei labai norisi ir pastangų įdedi, tai daug kas įmanoma, bandyt reikia...

nežinau, kaip su studijom, bet mokykloj tai tikrai ne lengva, pastovus stresas

O aš padariau tokį prikolą (mėgstu gi aš kraštutinumus;D) įstojau į socialinius mokslus , kur reikia be proto daug bendrauti. Žiaurumėlis, bet galiu jums pasakyti jaunesni likimo draugai, kad universite pvz visai kitaip nei mokykloj, VISAI. Ten nėra tokių kvailysčių, susiskirtymų kas kietas kas ne ir pan. Ten visi stengiasi būti vieningi, siekti bendrų tikslų, draugauti, bendrauti, laisvai reikšti savo idėjas, netgi dėstytojai jau žiūri į jus ne kaip mokytojai: aš pasakiau ir taškas. O kalbasi su jumis kaip su suaugusiais, kaip su sau lygiais. Aukštosiose mokyklose daugiau bendradarbiavimo;) Please, nepraskyskit ir neleiskit, kažkokiems apsukriems idiotams užimti jūsų vietos po saule... Turėkit svajonę ir darykit viską dėl jos ir tai bus didžiausia motyvacija. O kai padarysit daug baisių dalykų bus jau nebaisu. Man jau tikrai mažiau baisu,nes aš žinau,kad darau tai dėl savo svajonės ir prieš mirtį žinau galėsiu pasakyti, kad aš bent jau šį tą pabandžiau. Kad ir kaip seksis pabandykit,galbūt ten rasit sau užuovėją ir ten pasijausit laisvi, savo srityje, savo vietoje:)

sveikinu atradus terpe, kurioje jautiesi geriau. as asmeniskai jau baigiau universiteta, bet siltu prisiminimu taip ir neliko atmintyje

Būtent apie tai ir kalbu, kokia prasmė gyventi, jeigu džiaugsmo jokio nėra? Arba išmesti savo gyvenimą į šiukšledėžę, arba kovoti už jį. Aš gerai žinau, kad tereikia kartelį nuleisti rankas ir įlįsti į kiautą- ir jau viskas lekia velniop. Kiekviena kova garbinga, todėl nors mane laužo, krato, vimdo, bet vistiek stengiuos judėti pirmyn. Manau visi taip turėtume daryti. Na, o, yulus, ar bent po universiteto kiek lengviau pasidarė?

labai geras nusiteikimas tavo. pas mane irgi panasus poziuris, tik gaila, kad dazniausiai puse minciu ir noru lieka galvoje taip ir neisvyde dienos sviesos o po univero, tai ne kiek nelengviau. galbut net atvirksciai, univero metu paumejo problema. na, bet kiekvienam skirtingai zinoma dabar jau pradedu psichologiskai ruostis treciam etapui - darbui. isukis nemazas nusimato

Na sėkmės tau ir mum visiems:) Tikiuosi pavyks ankščiau ar vėliau ištempti tas mintis į dienos šviesą ir jas įgyvendinti:)