Lukas

Bet nepaisant depresijos, kaip matau, tu neblogai funkcionuoji gyvenime - studijuoji, dirbi, sportuoji. Šaunu. :)Jau nebedirbi kazino?

Esi pripratęs prie vienatvės? Aš irgi draugų kaip ir neturiu (truputį ir dėl savo kaltės gal, nežinau), na, vieną gal kaip ir turiu. Iš pradžių sunku buvo, vėliau pripratau ir toks jausmas, kad net nebereikia man draugų, tik kartais pagalvoju, kad jei tas vienintelis žmogus, su kuriuo artimai bendrauju, dingtų, tai nekas būtų...

falco rašo:
Na, o man tokia išvaizda tikrai nėra palaima, tikriausiai neatsirastų merginos, kuriai būtų patraukli vaikiška išvaizda

Dėl šito klysti, vieną tokią žinau.  tikiu, kad ir daugiau yra.

Stengiuosi nepalūžti, nes žinau, kad pasidavus negatyvui bus tik blogiau, o gyvenimas deja nėra pasaka ir tik savo pastangomis gali ką nors pakeisti

Kazino jau nebedirbu, buvo sunku psichologiškai pasiryžti išeiti, nes vis gi nėra tokia gera situacija Lietuvos darbo rinkoje, bet supratau, kad kol dirbsiu šį darbą niekada nebūsių laimingas, nes kiekvieną dieną tu susiduri su neigiamomis emocijomis ir psichologiniu spaudimu. Dabar dirbu nemokamai - atlieku praktiką vienoje tarptautinėjė audito firmoje ir tikiuosi, kad atsiras galimybė po praktikos pas juos dirbti ar bent jau gauti gerą rekomendaciją, kas padėtų siekti karjeros darbe susijusiame su mano speacialybe ir be jokių naktinių pamainų

Prie vienatvės aš turėjau priprasti, nes paprasčiausiai neturėjau kito kelio. Jei neturi tikrų draugų, tenka su savim susitaikyti ir užsiimti kažkuo kas suteiktų bent mažytę dalelę laimės Man tai yra muzika, kurios klausau kiekvieną dieną, tai man padeda pamiršti savas problemas ir pasinerti į fantazijų pasaulį ar tiesiog nuraminti savo emocijas

Vis gi aš pats pagal visus testus esu ekstrovertas ir nesu iš tų žmonių, kurie gali būti laimingi vienatvėje tiesiog užsiimdami savo hobiais. Man patinka bendrauti, o bendravimo trūkumas manau yra vienas iš pagrindinių veiksnių keliančių man depresiją. Stengiuosi sudaryti sąlygas, kad tas bendravimas atsirastų, dalyvauju įdomesniuose renginiuose, nesėdžiu namuose, bet deja nesu toks, kaip dauguma mano bendraamžių, kuriems svarbiausia uždirbti kuo daugiau pinigų ir juos išleisti klubuose ar baruose, o mūsų visuomenėje, kaip žinia, "neatitinkantiems standartų" yra sunkiau atrasti bendraminčių. Be to ir pats esu gan ramaus būdo, nors ir mėgstu bendravimą, deja nesu iš tų kurie lengvai atranda kalbą su dauguma žmonių ir yra "kompanijos siela"

Man asmeniškai labai malonu, kad kažkas manimi domisi Gal kartais esam matęsi forumo susitikime? Būtų įdomu su tavimi pabendrauti ir tikrai nemanau, kad tau derėtų laikyti save "nuliu", labai jau negatyvus slapyvardis

O dėl ko sakai, kad atmosfera kazino buvo psichologiškai žlugdanti? Pati nesilankau tokiose vietose, tai nežinau kaip ten viskas atrodo, bet irgi įsivaizduoju, kad ten dirbti turėtų būti sunku ir tikriausiai to daryt negalėčiau.

Keistas tavo atvejis - lyg ir atrodo, kad esi įdomus bei nekvailas, užsiimi veikla, kurioje galima susipažinti su žmonėmis (universitetas, darbas, renginiai, meetai), o draugų neturi. Pamenu, pildžiau keletą kartų anketas žmonėm, rašantiem bakalauro darbus ir buvo maždaug tokio tipo klausimų kaip "ką veikiate su draugais?" ir panašiai, atsakymo varianto "neturiu draugų" net nebuvo. Kažkaip pagalvojau, kad gal kiti žmonės neturi tokių aukštu standartų draugų atžvilgiu ir draugais vadina tiesiog tuos, su kuriais leidžia laiką. O man, pavyzdžiui, reikia daug daugiau, kad galėčiau vadinti žmogų draugu.
O pats rodai iniciatyvą, leidi suprast žmogui, kad nori su juo bendrauti?

Aš tai tuose testukuose dažniausiai surenku link 100 % intraversijos skiltyje, bet vis tiek ir man nėra gerai visiškai vienai. Norėčiau, kad būtų, tada galėčiau pasinert į karjerą ir niekur nesiblaškyt, bet, deja, taip nėra.

Įdomus tai ir domiuosi. Ne, į forumo susitikimus aš nevaikštau.
Na matai, šiaip jau nesu aš optimizmu trykštantis žmogus. Nuliu savęs nebelaikau, bet vis tiek patinka man šitas nick'as.

Kazino yra nemaloni atmosfera, nes daugelis žmonių Lietuvoje ten ateina ne papramogauti, kaip vakarų šalyse, o "užsidirbti". Žinoma, daugumai tai nepavyksta ir tada tu tampi jų priešu, atimančių pinigus. Jei tai yra vienas iš nuolatinių, stambiai žaidžiančių klientų, jis gali pradėti tave keikti, tyčiotis iš tavęs ir niekas jo neišvarys, nes jis juk gi "VIP'as". Aišku, buvo ir malonių klientų, su kuriais įdomu bendrauti, bet didžioji dauguma vis gi yra agresyvūs tipai. Aš įpratau psichologiškai atsilaikyti, bet vis tiek yra nemalonu eiti į darbą kaip į kovos lauką

Prie viso to dar prisideda ir pats kolektyvas, kuris, nors ir yra draugiškas, tačiau dauguma žmonių turi žemas moralines vertybes ir jiems yra normalu per laisvas dienas skandinti mintis alkoholyje bei pamiršus apie savo žmonas, vyrus, draugus (es) pasininerti į malonumus per įmonės vakarėlius. Man asmeniškai tai nepriimtina ir net gi matyti tokius vaizdus buvo bjauru.

Kalbant apie mano nesėkmes bandant susirasti draugų tai man ir pačiam dažnai kyla mintys, kodėl man taip nesiseka. Iš tiesų kartais atrodo, kad va kiti žmonės susipažįsta ir netrukus jau pradeda kartu kažkur dalyvauti, švęsti gimtadienius ir panašiai, o aš taip ir lieku tik pažįstamas... Nemanau, kad dėl to galiu kaltinti visą aplinkinį pasaulį, matyt ir manyje yra kažkokios problemos, juk aš žmogus kaip visi, turiu savų ydų. Tik bėda, kad jas spręsti yra sunku, nes juk niekas tau į akis nepasakys "aš nenoriu su tavimi bendrauti, nes tu elgiesi taip ir taip"

Na, o kas liečia visuomenę tai sutinku su tavimi, kad daugelis žmonių draugystę vertina labai paviršutiniškai ir dėl to jiems daugelis yra "draugai". Man asmeniškai, kaip ir tau, reikia laiko, kad galėčiau žmogų vadinti draugu. Žmogus su kuriuo galiu kalbėti visiškai atvirai, juo pasitikėti ir žinoti, kad nelaimėje jis manęs nepaliks, yra draugas, o ne tas, kuris kartu su tavimi eina savaitgaliais kur nors pasilinksminti ir kalbamasi tik paviršutiniškom temom

Dėl iniciatyvos bendraujant stengiuosi kiek įmanoma daugiau jos rodyti, bet man lengviau tai daryti mažesnėse grupėse, pvz. tarp grupiokų, per forumo susitikimus ar kokius nedidelius renginukus. Na, o per didesnius renginius man yra sunkiau. Tarkim neseniai buvo toks blaivus vakarėlis Kaune - Yoga Rave, ten susirinko 100, o gal ir daugiau žmonių ir man buvo sunku buvo užmegzti naujas pažintis, nes visi tarsi išsiskirsto mažomis grupelėmis ir man sunkiai sekasi užmegzti kalbas su visiškai nepažįstamais žmonėmis, ne dėl baimės, o dėl to, kad sunkiai randu kaip pradėti kalbą

Kalbant apie optimizmą tai jį lavinti nėra lengva, ypač kai kamuoja depresija, sociofobija ar kitos problemos, bet vis gi verta. Man pačiam buvo momentų, kai viskas atrodė juodai nudažyta, bet vis tiek stengiausi įžvelgti tą šviesą tunelio gale ir tai padėjo visiškai nepalūžti   

O tu iš kokio miesto esi? Aš pats pastebėjau, kad skirtinguose miestuose dominuoja skirtingų tipų žmonės. Tarkim aš gyvenu Kaune ir čia dauguma žmonių yra labiau susikaustę, nei tarkime Vilniuje, kur vien apranga išduoda, kad daugiau žmonių yra linkę išreikšti individualumą, o ne prisitaikyti prie pilkos masės

O atleiski už paviršutiniškumą, aukštų standartų žmogau   

Atrašiau asmeniškai.