shine

1. Erika
2. 1,70 cm. sakyčiau
3. 18 metų
4. Tiesiog išmokti džiaugtis smulkmenomis, pasitikėti kitais žmonėmis, savimi.
5. Muzika, įvairūs įdomūs filmai,...
6.
7. Beveik nevartoju, labai retai, jei kas nepavyksta, nepasiseka tai ir nusikeikiu.
8. Kad esu netikusi, kad nieko nepasieksiu...
9. Dievą tapatinu su žmonėmis, pasauliu, gyvenimu, bet netikiu Dievu kaip pasaulio ir visų žmonių kūrėju, nesu religinga.
10. Pažeminimas - labai nemalonus jausmas.
11. Pusryčiauju, jei spėju.
12. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
13. Dėl mylimo žmogaus, vaiko galima būtų paaukoti gyvybę.
14. Erzina prisitaikėliškumas, veidmainiškumas, per daug pasitikintys savimi žmonės, tie, kurie nuolat šaiposi iš kitų, pajuokia ir t.t. Mėgstu linksmus, optimistiškus, ramius žmones, kurie nei teisina, nei smerkia kitus, moka išklausyti, priima tave tokį, koks esi. Vertinu taktiškumą, protingumą, geranoriškumą, išklausymą, ryžtingumą.
15. Ateityje matau save pasikeitusia visų pirma išvaizda: numetusi svorio (norėčiau numesti), drabužių stilius man patinka toks, koks dabar yra. Gal vaikiną tada turėsiu, nors vis tiek manau, kad būsiu laisva ateityje, tad ir vaikų neturėsiu. Norėčiau turėti darbą, savo gyvenamąją vietą, kad ir nuomuoti butą (nors nežinau, ar pas tėvus, ar viena gyvensiu - man priimtini abu variantai, priklausomai nuo vietos, kur dirbsiu). Labiau norėčiau gyventi viena, nes tai reikštų mano savarankiškumą.
16. Arbata
17. Žemaičių blynai
18. Koks negazuotas limonadas
19. Populiarias: "Metamorfozė", "Svetimas", "Rugiuose prie bedugnės". Mėgstu filosofines knygas, psichologines, pamokomas, arba įvairias žmonių gyvenimų istorijas.
20. Turiu daug įvairių mėgstamų dainų, o iš atlikėjų ar grupių išskirčiau Lara Fabian, Declan Galbraith, backstreet boys, Michael Jackson.
21. Žurnalas "Panelė"
22.
23. Juoda, tamsiai mėlyna, smėlio, žalia, geltona.
24. Poetai - H. Radauskas, V. Mačernis, V. M. Putinas.
25. Manau, kad paprasta: mėgstu bliuskes, kurių rankovės iki alkūnių, mėgstu džinsus arba juodas kelnes. Apskritai, mėgstu patogius drabužius.
26. Nerūkau, negeriu, nevartoju narkotikų.
27. Jūrmala
28. Olandija, nes rašoma, kad ten gėlių kraštas , turbūt gražu.
29. Mėgstu psichologinius, siaubo trilerius, dramas. Patiko ir gerą įspūdį paliko filmas "Undinė".
30. Senai, gal buvau penktokė, nelabai prisimenu.
31. Koks parkas, jei būtų gražus oras, vakaras, visai maloni būtų pasimatymo vieta.
32. Aišku, kad draugystė
33. Klausausi liūdnos muzikos, valgau ar rašau dienoraštį.
34. Švelnus, tarsi bangos, siubuojantis muzikos garsas, ar sesės balsas, ar mamos, ar draugės(tiesiog jos gražus, malonus balsas).
35. Daugiau būnu viena, bet mėgstu būti, bendrauti su draugais, kurie gerai mane pažįsta.
36.
37. Neturiu
38.

Sveika prisijungusi

shine18 rašo:
4. Tiesiog išmokti džiaugtis smulkmenomis, pasitikėti kitais žmonėmis, savimi.
5. Muzika, įvairūs įdomūs filmai,...
7. Beveik nevartoju, labai retai, jei kas nepavyksta, nepasiseka tai ir nusikeikiu.
8. Kad esu netikusi, kad nieko nepasieksiu...
14. Erzina prisitaikėliškumas, veidmainiškumas, per daug pasitikintys savimi žmonės, tie, kurie nuolat šaiposi iš kitų, pajuokia ir t.t. Mėgstu linksmus, optimistiškus, ramius žmones, kurie nei teisina, nei smerkia kitus, moka išklausyti, priima tave tokį, koks esi. Vertinu taktiškumą, protingumą, geranoriškumą, išklausymą, ryžtingumą.
27. Jūrmala
33. Klausausi liūdnos muzikos, valgau ar rašau dienoraštį.
35. Daugiau būnu viena, bet mėgstu būti, bendrauti su draugais, kurie gerai mane pažįsta.
37. Neturiu

Štai tiek labai artimų dalykų, panašumų tarp tavęs ir manęs

Norėjau paklaust, kas verčia / leidžia / pastūmėja sakyti ir manyti: "Gal vaikiną tada turėsiu, nors vis tiek manau, kad būsiu laisva ateityje, tad ir vaikų neturėsiu."

Man atrodo, jog būsiu vienišė kaip ir dabar esu. Apskritai šiandien esu savimi nepatenkinta, nes vėl praleidau paskaitas, o taip stengiausi nepraleisti. Tiesiog nesinorėjo keltis iš lovos, nors nuėjau gana anksti miegoti. Bet taip gera vartytis lovoje. Esu tokia savimi nepatenkinta. Ne tik dėl to - man liūdna ir jaučiuosi vieniša. Žinau tik tai, kad kol nepamilsiu savęs tol ir kiti manęs nemylės, bet tai nelengva, guliu lovoje ir tingiu iš jos keltis... Atėjau čia padejuoti, gal man kokia rudeninė depresija.. Bet nieko - žinau, kad suimsiu save į rankas, turiu tai padaryti, nenoriu, kad būtų kaip pernai ar užpernai, ar užužpernai. Noriu būti atsakinga, bet tai sunku... Jaučiuosi nepilnavertiškai, nes sutingau mokytis, nes šiandien praleidau paskaitas, nes taip jaučiuosi, nes jaučiuosi negraži ir vieniša, turiu gal tik vieną artimesnę draugę, pagrindinis mano laisvalaikis - tai kompiuteris. Matau, kad tai tampa blogu įpročiu. Aš noriu bendrauti, noriu kažko pasiekti, bet nieko nedarau arba darau mažai, o paprasčiausiai turiu daugybe kompleksų ir esu pasyvi. Kartais atrodo, kad tokia gimiau ir nieko negaliu pakeisti.

Viskas, ką pasakei, tinka ir man.. 'Tokia' tai tikrai nei tu, nei aš, nei kas kitas negimėm, galim save keisti ir savo gyvenimą išmokti kurtis pačios, bet tame ir esmė, kad reikia pradėti nuo smulkių, bet konkrečių veiksmų čia ir dabar. Tas vilkinimas, vengimas ir tiesiog tingėjimas tai yra didžiausias blogis iš visų.

Beje, iš kokio LT kampelio esi?

sveika prisijungus

Sveiki. TheBlueSun, teingai apibūdinai mano problemas, suprantu, kad galiu keistis, ir tos problemos, susijusios su mano charakteriu, įpročiais, patirtimi. Taip, kaip sakoma nieko nelauk, keiskis dabar, tačiau dabar aš laukiu. Laukiu rytdienos,kada eisiu į paskaitas ir tai tarsi bus mano atskaitos taškas. Šiandien nebesimokysiu, nesinori. Sunku sukaupti dėmesį, tiesiog nenoriu. Bet rytoj norėsiu, nes reikia. Ir aš žinau, kad aš galiu. Reikia tai sau įsiteigti.

Aš gyvenu Panevėžyje.

Dar dažnai būna, kad jau kai kažką ketinam daryt, tai užsibrėžiam labai daug - per daug vienam kartui - ir, žinoma, vėl nesėkmė, nusivylimas...

Dėl paskaitų turiu didelių problemų, iki tokio taško, kad kasdien turiu su savim kovot, kad išvis atsibusčiau, po to atsikelčiau ir t.t. Bet visad norėjau "nuo ryt", "nuo kitos savaitės" ar pan. imt ir nebedaryt tų klaidų, padaryt viską idealiai Nenuostabu, kad tai prie gero neprivesdavo, nelankymo ydingas ratas toliau sukdavosi.

Dabar mėginu daug ką, jei ne viską, "daryt su klaidom", kaip sako mano psichologė, nes tik suvokus, kad neprivalai atitikti kažkokių nerealių idealų, pradedi sugebėti padaryti bent kažką, klysti ir vėl mėginti, nebaudžiant savęs už tai, o stengiantis pasiimti teigiamą patirtį.

teisingai, TheBlueSun, aš neužsibrėžiu, tai labiau norai. Iki šiol labai stengiausi, nepraleidinėjau paskaitų, mokiausi, atlikdavau namų darbus, nors ne idealiai viskas gaudavosi, bet kažką darydavau. Bet va - vakar nėjau į paskaitas, tiesiog tingėjau keltis, rengtis, šiandien vėl tas pats - tiesiog žiūriu į laikrodį jau 8 valanda, galvoju niekur neisiu ir taip tampu nepatikima kitiems, nes pavyzdžiui prisižadėjau lankyti paskaitas. Pernai metais irgi stengiausi tik pirmą mėnesį, o paskui prasidėjo nelankymai, net dvi savaites praleidau be jokios priežasties, skolos ir t.t. Nervų kiek buvo, ne tik man, bet ir kitiems, tas pats dėjosi ir mokykloje su manimi.. Dabar pilnas stalas knygų, atsilikau truputį, bet tingiu kažką imti ir skaityti. Galvoju kartais, kad man reiktų dėl tų savo kompleksų pas psichologą eiti, visai netoli yra psichologas, bet kažkaip neišdrįstų. Visada bandau padėti pati sau, per tokius va skaitymus, savipagalbos knygos, kita, bet moku labiau skaityti negu realiai veikti. Man sunku tas žinias perkelti į realybę.

O man kad ir kaip sunku būtų ir nesinori paskaitų, vistiek save prievarta tempiu į paskaitas. Beto man paskutinis semestras, turiu rašyti diplominį darbą. O tas yra velniškai sunku. Iki šiol dar nieko iš darbų nepradėjau daryti, nes nepajėgiu prisiversti. Bet va jau reikės nenorom kibti jau savaitgalį.

Tau siūlyčiau apsilankyti pas psichologą ir lankyti ten, bus kiek geriau, nei nieko. Ką teko paskaityti, tai ką parašei, daug yra panašumų su manimi. Pats jau visiškai nusigyvenau juodai. Absoliučiai jau nieko nebedarau, nei bendrauju, nei nuvykstu į meetą, kai jie būna, nors turėjau tam galimybių, jau net nesilankau pas psichologę ilgą laiką. Toks gyvenimas nėra gerai užsidaryti namuose, savo pasaulyje ir nieko nedaryti...Nes taip ir kankinsiesi su mintimi, kad esi vieniša ir t.t. Aš galima sakyti susitaikiau su savo padėtimi, kad kitoks jau nepajėgsiu būti. Vienatvėje to neįstengiu.

O negi jums nepatinka tai, ką studijuojat?

Jisatsu, koks čia nusigyvenimas! Paskutinis kursas jau! Didžiuotis savim gali. Nebedaug juk liko.

Smagu, pagaliau ir is Panevezio pradeda atsirasti zmoniu

Mm, visi, kaip suprantu, intensyviai mokos, tai reiškia patinka.....

na paskaitas lankau vėl gerai ir žinau, kad noriu eiti, nes tai pagrindinė vieta, kurioje bendrauju, kažką veikiu, mokausi po truputį, dabar atsiskaitymai, kaip visada viską pasilikau paskutinėm dienom, bet žinau, kad viską susupėsiu (tokia nuojauta), jaučiuosi ramiai, gerai. Vienatvė gal ir gera, nes dėl jos daugiau mokiausi. Dabar daugiau bendrauju, bet užtat mažiau mokausi, žinau, kad vėl sugrįšiu į bendrabutį ir vėl mokysiuosi. Bendrauti, išsikalbėti man būtinai reikia, tai darau su mama, su artimaisiais. Geriau jaučiuosi tada.. Galiu pliurpti ir pliurpti..

O studijuojamas dalykas man patinka, tik tas, kad esu labai įsitempusi, turiu bendravimo sunkumų, kompleksų ir mėgstų įvairių neigiamų dalykų pati sau įsikalbėti...

Pavydžiu ramybės prieš atsiskaitymus :. Gal kai moki viską, ką turėtum, tai ir ramu. Bet kaip įmanoma bendrabuty mokytis? O aš dar maniau, kad, tas nemokėjimas bendraut, bijojimas nuo šeimos ir prasideda. Nes namiškiai nemoka bendrauti, arba keistai bendrauja.. Ir šiaip gali nuvertint labai. Na, matyt, jau pagal save aš čia..

Tai natūralu, kad bendravimo įgūdžių išmokstam ar neišmokstam per šeimą pirmiausia, kuri, kaip bebūtų, vaikui atstoja platesnę visuomenę..

čia buvo toks trumpalaikis ramumas, na reikia sau įsiteigti, kad suspėsiu, o kas daugiau belieka, kaip kažkas man sakė, kad viltis kvailių motina, bet juk reikia ją turėti.. Na bendrabutyje turiu laiko į marias, todėl galiu mokytis, bei ir paskaitas gerai lankau, nes kitaip nežinočiau kuo daugiau užsiimti, na ir todėl, kad pati noriu būti atsakingu žmogumi, noriu tokia tapti.. O santykiai su tėvais mano geri, gal tas nemokėjimas bendrauti, bendravimo sunkumai iš mokyklos laikų (mokyklos labai nemėgau), gal iš anksčiau, sutinku, kad tėvai, šeima vaikui turi labai didelę įtaką, o gal uždarumas, lėtumas yra paveldimi, gal tai asmenybės savybė...