Edo

Sveiki  

Vardas. Savo tikro vardo viešame forume skelbti nenorėčiau, nes labai retas - pavardės tikrai nereikia, kad mane bet kas iš karto atpažintų.   Tačiau tai negalioja asmeniniams pokalbiams ar susitikimams, kuriuose prisistatysiu savo tikruoju vardu.

Amžius. 32

Lytis. Moteris

Gyvenimo tikslas. Kiek įmanoma, išsigydyti traumas ir realizuoti save.

Pomėgiai. Kinas, knygos, mokslinė fantastika, geek culture, įvairūs fendomai

Avataras ir parašas susiję su naujai pamėgtu serialu...  

Ar vartoji keiksmažodžius? Neformalioje aplinkoje.

Kokių girdėjote apie save gandų? Gandų apie save nelabai girdžiu, nes, matyt, jie iki manęs "neateina". Be to, kadangi gyvenu labai izoliuotai (dirbu namuose, bendrauju tik su šeima, nebeturiu draugų, retai teišeinu į viešumą), tai nelabai ir yra kam mane apkalbinėti...

Ar esi tikintis į Dievą? Agnostikė.

Nemaloniausias jausmas pasaulyje tau? Gėda. Šito emocinio mėšlo - gėdos - teko patirti, ypač vaikystėje, labai daug. Buvo ir yra gėda savęs, savo išvaizdos, savo elgesio, savo praeities, visų, net ir pačių mažiausių, savo klaidų ir t. t. Viena universiteto dėstytoja, su kuria teko truputį artimiau bendrauti, sakydavo: "Vaikeli, tu valgai save gyvą". Tiksliai pasakyta.

Ar rytais valgai pusryčius? Taip, sveikus ir sočius.  

Tavo moto. Posakis kuriuo remiesi gyvenime. Neturiu pastovaus moto. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą paskaičius šitą punktą, buvo "I'm still alive, bitches". Šiuo momentu, matyt tai ir bus

Dėl ko, tavo manymu, būtų galima paaukoti gyvybę? Daug ko. Mylimų žmonių. Savo įsitikinimų.

Kokios kitų žmonių savybės tave erzina, kokios patinka. Labiausiai nekenčiu tų, kurie jaučia malonumą tyčiodamiesi iš kito. Patinka: smalsūs, tolerantiški žmonės. Pesimistai su humoro jausmu arba atsargūs optimistai. Labiausiai žavi tie, kurie išgyvenę pačias didžiausias negandas ir traumas, kažkaip sugeba atsitiesti ir nemiršta.

Kaip įsivaizduoji save ateityje? Tikrai nebežinau... anksčiau turėjau visokių fantazijų apie tai, bet kadangi tos fantazijos yra tokios fantastiškos ir niekaip nesipildo, gal tikrai geriau gyventi šia diena ir žiūrėti, kas bus toliau.

Arbata ar kava? Daug daug žalios arbatos.

Mėgstamiausias valgis? Suši.

Koks gėrimas skaniausias? raudonas vynas žalia arbata

Kokias knygas skaitai? Įvairias, bet kažkaip daugiau negrožinę (populiariojo mokslo ar pan.) negu grožinę.

Kokios muzikos klausai? Mylimi kompozitoriai, ansambliai, atlikėjai? Daugiausia gal elektroninės ir klasikinės. Jei kas irgi mėgstate klasikinę muziką, galėtume pabandyti kartu vaikščioti į koncertus. Keliese būtų drąsiau ir nesijaustume tokie vieniši publikoje, kurioje dauguma žmonių yra atėję su savo antrosiomis pusėmis arba draugais.

Mėgstamiausias kvapas? Kai kurie vyriški kvepalai  

Mėgstamiausia spalva? Mėlyna.

Mėgstamiausias poetas? Dailininkas? Dailininkas gal Van Gogas, o apie poetą nesusimąsčiau.

Tavo apranga. Būtų daug geresnė, jei nebijočiau vaikščioti po parduotuves. 

Žalingi įpročiai. Alkoholizmas. Bet užtat nerūkau

Vieta, kur toliausiai buvai nuvykęs(-usi) nuo namų. Indiana, JAV.

Šalis, į kurią norėtum nuvykti. Kodėl? Japonija. Patinka japonų kultūra.

Dabar tenka baigti, nes savo siaubui turiu važiuoti į Akropolį su reikalais. Vėliau pratęsiu. Malonu susipažinti.

Sveika prisijungsi  

Smagu matyti taip laisvai ir lengvai dėstomas mintis (o ką dar didžiai dievinu, kai žmonės rašo taisyklingai, tvarkingai, su visais skyrybos ženklais ir pan. ko žinoma pati galbūt kartais nedarau, gal ne tiek kiek iš skubėjimo, bet kartais paprasčiausio nežinojimo kaip taigyklingai suformuoti sakinį).

Dėl klasikinės muzikos  visuomet galiu prisijungti į koncertus. Nesu neapsakoma jos gerbėja, bet mielai pasiklausau. Ypatingai tokia muzika padeda dirbant prie kokio darbo, rašant straipsnius ar atsiskaitymus ir pan. Vis kalbimu šeimos narius, kad nueiti kada kur pasiklausyti, bet niekas nenori  
Kartais į tokias vietas nueinu ir viena, bet dažniau tą darydavau kai gyvenau užsienyje. Lietuvoje jaučiuosi lyg žmonės kreivai žiūrėtų į mane dėl to, kad viena einu į teatrą, kiną ar koncertą...

Žiūriu ne pirmai moteriai patinka vyriškų kvepalų kvapas Man kartais jie geresni nei moterų būna... Kartą pati įsigijau vyriškus ir kvėpinausi su jais...  

Na, nesijaudink Akropolis man irgi siaubas Dar ypatingai savaitgalį, kai ne tik visas Vilnius ten susigrūda, bet ir žmonės iš Baltarusijos ar iš Lietuvos kitų miestų, kaimų ir tada jau reikia ten panaudoti visus savo išgyvenimo instinktus, kad tik neprapulti ir nebūti sutryptam.




And yes, I'm Sherlocked too  

 

Kaip pavydziu (ne blogaja prasme) kad JAV buvai, as noreciau kada ten nukeliauti. Ar tiesa kad ten isilaipinus pristoja pareigunai ir su kvailais klausimais neatstoja?

O su parduotuvem man irgi tas pats, ypac kai rubus reikia pirkti, man kazkaip maziau streso pirkti rubus is turgaus nei is parduotuviu, prisimenu kai dzinsus pries kelis metus pirkau vede pasimatuoti, nors sakaiu ir prisidet uzteks, o dabar jeigu reiktu matuotis kai kojos apdegusios tai kazkoks nightmare butu man... Visa laime kad yra eBay, gal ten kartais ir brangiau gaunasi, bet uztat jokio streso, o atsiimant tai irgi minimaliai streso, siuo metu kito budo pirkti rubam as neisivaizduoju.

 

Aisling, Monster, Dream, sveiki  

Paskaitinėjau truputį kitas forumo gijas (dar nedaug) ir esu sužavėta draugiško, protingo bendravimo jame. Gaila, kad jūsų neradau anksčiau! Kita vertus, anksčiau nenorėjau pripažinti savo sociofobijos...  Man nepatiko pats žodis "fobija", kuris mūsuose gal turi tokią kažkokią truputį per daug plačią reikšmę su neigiama konotacija...  Tai kaip tik nebandžiau paaiškinti savo būsenos, kad tik nereikėtų jos fobija vadinti - vienu metu buvau įtikėjusi, kad turiu lengvą Aspergerio sindromą, kitu - kad PTSD nors ką gali žinoti o gal visgi ai gal visgi NE

Mano problema kyla iš to, kad vaikystėje patyriau labai žiaurias ir daug metų trukusias patyčias mokykloje. Tai buvo labai seniai, baigėsi ir nepasikartojo, po to buvo daugybė gerų dalykų, kurie padėjo man atsitiesti ir kažkiek atgauti savivertę. Tačiau kas bebūtų, būdama viešumoje, bendraudama su žmonėmis nesijaučiu saugi, jaučiu didelę įtampą ir nerimą. Tarsi man nuolat grėstų pavojus, tarsi bet kas bet kuriuo momentu gali mane užkabinti, pajuokti, pažeminti ir aš nesugebėčiau pasipriešinti. Man išeiti į gatvę - kaip į karą

Kadangi labai labai LABAI nenoriu, kad šitos pasekmės mane lydėtų visą likusį gyvenimą, visaip stengiuosi jas mažinti, gydyti  Štai jau daugiau kaip dešimt metų su pertraukomis lankausi pas psichoterapeutę, ir jeigu ne tie seansai, dabar man būtų kur kas blogiau. Tikiu - turiu tikėti - kad esu nuolatinio gijimo procese ir kad tikrai kada nors ateis toks metas, kai mano pasąmonėje nebeaugs šungrybiai.

Aisling rašo:Smagu matyti taip laisvai ir lengvai dėstomas mintis

Ačiū už komplimentą!  Deja, mintys sklandžiai dėstosi tik raštu...  o kai reikia gyvai kalbėti, tai visos mintys kažkur pasislepia.
Tikrai labai smagu sutikti taip pat aukštą rašto kultūrą palaikančią, klasikinei muzikai pritariančią and Sherlocked pašnekovę.  

Puiku, spalio gale galutinai grįšiu iš kaimo į Vilnių ir tada mielai nueičiau į koncertą drauge! Reikės pasižiūrėti į programą, kokie koncertai kada vyks.

Aisling rašo:Kartais į tokias vietas nueinu ir viena, bet dažniau tą darydavau kai gyvenau užsienyje.

Kur teko gyventi užsienyje?  Man neteko niekada.

Aisling rašo:Lietuvoje jaučiuosi lyg žmonės kreivai žiūrėtų į mane dėl to, kad viena einu į teatrą, kiną ar koncertą...

Man lygiai tas pats...

Aisling rašo:Žiūriu ne pirmai moteriai patinka vyriškų kvepalų kvapas :PMan kartais jie geresni nei moterų būna... Kartą pati įsigijau vyriškus ir kvėpinausi su jais...

Ir aš, ir aš  Nors žinai, dar smagiau būtų uostyti patinkančius vyriškus kvepalus ne ant savęs, o ant simpatiško vyriškio

Mons✟er rašo:Kaip pavydziu (ne blogaja prasme) kad JAV buvai, as noreciau kada ten nukeliauti. Ar tiesa kad ten isilaipinus pristoja pareigunai ir su kvailais klausimais neatstoja?

Aš ten buvau tik savaitę, šiais metais. JAV kaip JAV - viešėjau pas pažįstamus mažam miestely, tai gyvenimas jame manęs kažkaip per daug nesužavėjo. Žinoma, norėčiau JAV daugiau pakeliauti. Ne, pareigūnai tikrai nesikabinėjo. Per muitinę tai visai greitai praleido, net netikrino, ką turiu bagaže

Beje, ne į temą, galbūt Tavo nickas Mons✟er kaip nors susijęs su to paties pavadinimo manga/anime? Nepaprastai mėgstu tą kūrinį.

Mons✟er rašo:Visa laime kad yra eBay, gal ten kartais ir brangiau gaunasi, bet uztat jokio streso, o atsiimant tai irgi minimaliai streso, siuo metu kito budo pirkti rubam as neisivaizduoju.

Aš niekad nemėginau pirkti drabužių internetu - o ką daryti, kai gauni ir paaiškėja, kad netinka? Supakuoji ir siunti atgal?

Manau geriausia apsisaugoti nuo to tai atsargiai issirinkti dydi pries perkant, nebent sumaisytu ir ne ta issiustu, bet tas manau labai retai nutinka, ten kiekvienas pardavejas savo grazinimo policy turi, tai ka daryti tokiu atveju manau reiketu informacijos ieskoti pas ta pardaveja.

Deje mano nickas su kaikuo kitu susijes...  

Mons✟er rašo:Manau geriausia apsisaugoti nuo to tai atsargiai issirinkti dydi pries perkant, nebent sumaisytu ir ne ta issiustu, bet tas manau labai retai nutinka, ten kiekvienas pardavejas savo grazinimo policy turi, tai ka daryti tokiu atveju manau reiketu informacijos ieskoti pas ta pardaveja.

Su dydžio rinkimusi internetu turėtų būt sudėtinga, nes tie "M", "L", "S" skirtingų firmų tai gali gana skirtingi būti...  

Bet kokiu atveju, ačiū už idėją, reikės pasidomėt kaip tai vyksta. Nes vaikščiojimas po drabužių parduotuves rimtai labai išvargina. Gal paradoksalu, bet galiu eiti tik į tas, kuriose būna daug žmonių, nes tada pardavėjos nekreipia į tave jokio dėmesio. Nes jei pardavėja paklausia "ar galiu kuo padėti", aš paprastai numykiu ką nors neartikuliuoto ir skubiai pasišalinu

Mons✟er rašo:Deje mano nickas su kaikuo kitu susijes...  

Aišku... Ką padarysi

Puiku, spalio gale galutinai grįšiu iš kaimo į Vilnių ir tada mielai nueičiau į koncertą drauge! Reikės pasižiūrėti į programą, kokie koncertai kada vyks.

Kaip tik į paštą buvo įmetę lankstinuką, su filharmonijos programėle, kas kada vyks, tai aš ten keletą buvau užmačiusi kas įdomiau skamba.

Aisling rašo:Kartais į tokias vietas nueinu ir viena, bet dažniau tą darydavau kai gyvenau užsienyje.

Kur teko gyventi užsienyje?  Man neteko niekada.

Studijavau Anglijoje.
Norėčiau ir dar kada išvažiuoti kuriam laikui. Ar tik keliems mėnesiams, ar kokiem metam. Buvo dabar planuose Hongkongas, bet deja nesigavo su juo :S Tad žiūriu į kitas vietas, galbūt Italiją. Kokiem keturiems mėnesiams.

Aisling rašo:Lietuvoje jaučiuosi lyg žmonės kreivai žiūrėtų į mane dėl to, kad viena einu į teatrą, kiną ar koncertą...

Man lygiai tas pats...

Labai gaila, kad taip yra, nes pabuvus užsienyje ilgesnį laiką, kad ir kokie ten būtu privalumai, bet vat vis tiek linksta ta durna širdis link Lietuvos, ir taip norėtūsi čia irgi pilnai gerai jaustis, tad stengiuosi vis tiek elgtis taip kaip noriu, ir negalvoti, kuom čia kam užkliūnu, nes turbūt net niekam ir neužkliūnu, čia tik toks jausmas yra, kad žmonės ar tai smerkia, ar tai neduok dieve gailisi manęs

Aisling rašo:Žiūriu ne pirmai moteriai patinka vyriškų kvepalų kvapas :PMan kartais jie geresni nei moterų būna... Kartą pati įsigijau vyriškus ir kvėpinausi su jais...

Ir aš, ir aš  Nors žinai, dar smagiau būtų uostyti patinkančius vyriškus kvepalus ne ant savęs, o ant simpatiško vyriškio

Kažkaip tie vyriškai, su kuriais susiduriu, tai nesikvepina paprastai... Bet jei koks kvapnus simpatiškas praeina pro šalį, tai pauostau Gerai, kad dar nepradėjau tokių sekti iš paskos, kad ilgiau uostyt tą kvapą... :S

Sveika.  Mano problema irgi kyla iš to pačio kaip ir tavo. Daug laiko nenorėjau to propažinti ir niekam pasipasakoti. Vis kažkur išėjus atrodo,kad prie manęs prisikabins ir taip pat ras iš ko pasityčiot. Nors pati suprantu,kad dabar jau taip nebeatsitiks. Vos kažką pasako vos vos įžeidžiančio ir aš jau prisimenu senus laikus.

Sveika, Iš viso to ką perskaičiau  pasirodei įdomi asmenybė. Dėl tos gėdos tai man tai pažįstama iki kaulų smegenų. Labai žiaurių patyčių nesu patyrusi, tačiau visada buvau nepritapelė, keistuolė ir atstumtoji. Tiesiog visada buvau kitokia, kitaip mąstydavau, kitaip elgdavausi.  Paskui prisidėjo nepasitikėjimas savimi ir neužtikrintumas, kuris padarė savo. Kartais būna taip kad jaučiuosi drąsiai, bet ta drąsa tokia trapi ir subliūkšta ties pirma nesėkme. Ir tada vėl jaučiuosi nesaugi ir pažeidžiama. Kvailiausia, kad mane gąsdina ne pati vienatvė. Tie žmonės, ar bent dauguma jų yra gana paviršutiniški ir aš pati nejaučiu didelio troškimo su jais bendrauti. Bijau to diskomforto, to atstūmimo, to kai kiti žiūri į mane kaip į silpną ir prastesnę į juos. Blogiausia tai, kad aš tada pradedu jaustis menka. Mane gasdina tai kad kiti  žmonės nulemia mano vidinę būseną, o aš jaučiuosi tokia bejėgė.
Beje man patiko , kad parašei kad esi agnostikė, nes pagalvojau , kad aš irgi tikriausiai tokia esu. Juk nežinau ar yra Dievas ar ne. Bet vis dėlto esu linkusi juo tikėti.

beta rašo:

Sveika, Iš viso to ką perskaičiau  pasirodei įdomi asmenybė. Dėl tos gėdos tai man tai pažįstama iki kaulų smegenų. Labai žiaurių patyčių nesu patyrusi, tačiau visada buvau nepritapelė, keistuolė ir atstumtoji. Tiesiog visada buvau kitokia, kitaip mąstydavau, kitaip elgdavausi.  Paskui prisidėjo nepasitikėjimas savimi ir neužtikrintumas, kuris padarė savo. Kartais būna taip kad jaučiuosi drąsiai, bet ta drąsa tokia trapi ir subliūkšta ties pirma nesėkme. Ir tada vėl jaučiuosi nesaugi ir pažeidžiama. Kvailiausia, kad mane gąsdina ne pati vienatvė. Tie žmonės, ar bent dauguma jų yra gana paviršutiniški ir aš pati nejaučiu didelio troškimo su jais bendrauti. Bijau to diskomforto, to atstūmimo, to kai kiti žiūri į mane kaip į silpną ir prastesnę į juos. Blogiausia tai, kad aš tada pradedu jaustis menka. Mane gasdina tai kad kiti  žmonės nulemia mano vidinę būseną, o aš jaučiuosi tokia bejėgė.
Beje man patiko , kad parašei kad esi agnostikė, nes pagalvojau , kad aš irgi tikriausiai tokia esu. Juk nežinau ar yra Dievas ar ne.  Bet vis dėlto esu linkusi juo tikėti.

Tai ka parasei man taip pazistama  

Aisling rašo:Labai gaila, kad taip yra, nes pabuvus užsienyje ilgesnį laiką, kad ir kokie ten būtu privalumai, bet vat vis tiek linksta ta durna širdis link Lietuvos, ir taip norėtūsi čia irgi pilnai gerai jaustis, tad stengiuosi vis tiek elgtis taip kaip noriu, ir negalvoti, kuom čia kam užkliūnu, nes turbūt net niekam ir neužkliūnu, čia tik toks jausmas yra, kad žmonės ar tai smerkia, ar tai neduok dieve gailisi manęs

Aha, arba jei nesmerkia, tai bent jau stebi ir vertina. Bent man taip atrodo. Ir dar, čia, Vilniuje ir Lietuvoje, tiek daug žmonių, kurie mane pažįsta, bet nėra mano draugai ir kuriuos tikrai ne visada ir ne visus norisi susitikti!

Teko kažkada kelias savaites gyventi Londone, tai jaučiausi kaip nuo grandinės nutrūkusi -- kadangi ten žmonių tiek daug, kad jie paprastai neapžiūrinėja vieni kitų gatvėje ar metro   ir minia tokia be galo įvairi, kad net ir aš nesijaučiau balta varna ar kad kam nors užkliūčiau.

Samme rašo:Sveika.  Mano problema irgi kyla iš to pačio kaip ir tavo. Daug laiko nenorėjau to propažinti ir niekam pasipasakoti. Vis kažkur išėjus atrodo,kad prie manęs prisikabins ir taip pat ras iš ko pasityčiot. Nors pati suprantu,kad dabar jau taip nebeatsitiks. Vos kažką pasako vos vos įžeidžiančio ir aš jau prisimenu senus laikus.

Sveika

Štai šiandien važiavau autobusu iš Vilniaus į kitą miestą ir teko sėdėti šalia grupelės jaunimo, kurie gana garsiai ir grubiai bendravo tarpusavyje, keikėsi, žvengė ir pan. Man jų balsai sukėlė didelę baimę (kurią bandžiau paneigti) ir diskomfortą ir visą kelią prasėdėjau su vienintele mintim: kad tik jie manęs neužkabintų, nes aš nesugebėsiu jiems atsikirsti. Pati suprantu, kaip ir Tu, kad tokios mintys ir baimės dabar mums, suaugusiems žmonėms, yra dažniausiai visiškai nepagrįstos, ir mes kartais visiškai neadekvačiai suvokiam situaciją ir lengvai įsiskaudinam dėl savo neigiamos patirties. Bet tai ką daryti, kad mes tokios esam???  Niekas, kas nėra pabuvęs mūsų kailyje, neturi teisės mūsų laikyti silpnomis už tai, kad iki šiol visiškai neįveikėme patyčių pasekmių.

Tiesą sakant, iki šiol dar neteko kalbėtis su kitu suaugusiu žmogumi, kuris turėtų tokios pačios patirties ir tai pripažintų, ir išdrįstų apie tai atvirai kalbėti. Todėl labai džiaugiuosi susipažinusi su Tavimi. Man atrodo, kad galimybė pasikalbėti apie tai, kaip toji praeitis veikia mūsų dabartį, galėtų būti labai naudinga mums abiems ir padėti tą traumą įveikti.

beta rašo:Sveika, Iš viso to ką perskaičiau  pasirodei įdomi asmenybė. Dėl tos gėdos tai man tai pažįstama iki kaulų smegenų. Labai žiaurių patyčių nesu patyrusi, tačiau visada buvau nepritapelė, keistuolė ir atstumtoji. Tiesiog visada buvau kitokia, kitaip mąstydavau, kitaip elgdavausi.  Paskui prisidėjo nepasitikėjimas savimi ir neužtikrintumas, kuris padarė savo. Kartais būna taip kad jaučiuosi drąsiai, bet ta drąsa tokia trapi ir subliūkšta ties pirma nesėkme. Ir tada vėl jaučiuosi nesaugi ir pažeidžiama. Kvailiausia, kad mane gąsdina ne pati vienatvė. Tie žmonės, ar bent dauguma jų yra gana paviršutiniški ir aš pati nejaučiu didelio troškimo su jais bendrauti. Bijau to diskomforto, to atstūmimo, to kai kiti žiūri į mane kaip į silpną ir prastesnę į juos. Blogiausia tai, kad aš tada pradedu jaustis menka. Mane gasdina tai kad kiti  žmonės nulemia mano vidinę būseną, o aš jaučiuosi tokia bejėgė.

Sveika!  Man irgi taip pažįstama tai, ką parašei!
Pastebiu, kad dažnai trokštu pripažinimo žmonių, kurie patys savaime manęs net nedomina ir netraukia, tačiau aš juos suvokiu kaip viršesnius už save, nes jie yra populiarūs, daugelio mėgstami, pasitikintys savimi ar pan. O jeigu to pripažinimo nesulaukiu, eilinį kartą pasijaučiu atstumtoji. Tai taip absurdiška...  bet vėl ir vėl įklimpstu į tą patį pažįstamą scenarijų. O kadangi esu nebe vaikas, o suaugusi moteris, tai komplikuoja dar ir mano santykius su vyrais.  

Manęs irgi negąsdina vienatvė - netgi patinka pabūti vienai - bet gąsdina priverstinė izoliacija. Manau, kad tie menkumo, bejėgiškumo jausmai - bent jau mano - yra didele dalimi kurstomi to, kad nėra savos, nors ir mažos, draugijos, kuriai nereikėtų nieko įrodinėti, prieš kurią nereikėtų apsimetinėti, stengtis slėpti savo nerimo ir įtampos, kad gink dieve "nenormalia" nepalaikytų. Tiesiog galėčiau būti savimi, lygia tarp lygių. Tada gal ir nebebūtų tokio troškimo būti pripažintai tų, kuriuos kažkodėl suvokiu kaip "viršesnius" už save, nors ir suprantu, kad tarp mūsų nėra nieko bendro.

Sakoma,norint nugalėti baimę,reikia susidurti su ja. Bet tai čia tokia ta baimė. Daugiausia nerimas ir pastovus mastymas. Susidūrimas kartais net pablogina viską. Tuomet dar labiau nesinori eiti ten kur tai patyrei ir kaip tik įmanydama vengti to. Visada vengiu,kaip tik galiu,viską darau,kad pavyktų išvengti nemalonios situacijos. Jau geriau pasirinkčiau ilgesnį kelią kai autobuse mažai žmonių,negu su persėdimais per grūstynes trinčiausi. O ten kur grūstynės,ten ir daug žmonių,ten kur daug žmonių - galimybė būt užkalbintam,nužiūrėtam.Žodžių, gal čia tik aš,o gal ir kiti galvoje susidarau galimybių medį. Kas galėtų man atsitikti darant tai ir tai. Vat,jei tik nebūtų to medžio,būčiau ir jūs būtumėte labai laimingi. 

samme negaliu jau taves daugiau klausyt viska ka sakai lygiai tas pats ir man  

Samme rašo:... Vat,jei tik nebūtų to medžio,būčiau ir jūs būtumėte labai laimingi. 

Ir kuo jau tas Medis nusikalto ... ?

Medis rašo:

Samme rašo:... Vat,jei tik nebūtų to medžio,būčiau ir jūs būtumėte labai laimingi. 

Ir kuo jau tas Medis nusikalto ... ?

 Jeigu galvoji,kad čia apie tave,tai atleisk man,tikrai ne. Čia apie galimybių medį,ant jo pakabintą milijonai dalykų,kurie gali nutikti,o nutikti gali bet kas.

Edo rašo:
Manęs irgi negąsdina vienatvė - netgi patinka pabūti vienai - bet gąsdina priverstinė izoliacija. Manau, kad tie menkumo, bejėgiškumo jausmai - bent jau mano - yra didele dalimi kurstomi to, kad nėra savos, nors ir mažos, draugijos, kuriai nereikėtų nieko įrodinėti, prieš kurią nereikėtų apsimetinėti, stengtis slėpti savo nerimo ir įtampos, kad gink dieve "nenormalia" nepalaikytų. Tiesiog galėčiau būti savimi, lygia tarp lygių. Tada gal ir nebebūtų tokio troškimo būti pripažintai tų, kuriuos kažkodėl suvokiu kaip "viršesnius" už save, nors ir suprantu, kad tarp mūsų nėra nieko bendro. :|

Kaip viskas pažįstama. Ir „autoritetai“, ir izoliacija, ir „į ateitį“ modeliuojamos situacijos.
Apskritai - skaitai čia kitų komentarus, ir galvoji, kad ir tu taip, ir tau panašiai. Tik geriau suformuluota, tiksliau išreikšta...

Labas.:)