Tai vis tiek nėra laikas "atsitiktinis", kad ir ką tai reikštų.
Bet šiaip labai nemėgstu savęs kišti į kažkokius rėmus, į rutiną, ypatingai valgymo srityje. Niekaip nesuprantu tų žmonių (o su tokiais dažnai tenka susidurti), kurie iki smulkmenų kontroliuoja kada ir ką valgo. Keliasi visada tą pačią valandą, kad tą pačią valandą pavalgytų tuos pačius pusryčius, tik tai kas sveikiausia, tik tai kas natūraliausia, tik tam tikrą to kiekį. Tas pats su priešpečiais/pietumis ir tas pats su pietumis/vakariene.... Niekada kitaip, niekada kažko kito. Na, ten kokios kelios skirtingos dienos meniu variacijos pas jį egzistuoja ir viskas. Nes pvz prisiskaito, kad taip ir taip ir taip reikia, ir viskas. Ką paskaitė jam šventa. Jei sako kažkoks daktaras, kad taip reikia, tai reikia.
O dar kai netyčia paskaitai apie kokią "žvaigždę", jos dietas ir kasdieninius meniu kas valgoma yra, tai iš vis.... Kur tada gyvenimas? Ar maistas turi būti orientuotas tik į sveikatą, kad laikyti tave ant kojų, kuo daugiau metų, ar dalis visos valgymo idėjos, turi tau atnešti ir gyvenimo malonumą... ? Man vien gyventi neužtenka, kad malonu būtu ir laiminga būčiau. Pats visas valgymo procesas yra vienas iš tos tos laimės rodiklių.
Bet čia aišku, kad nesmerkiu (tiesiog nesuprantu
) nes kiekvienas gali taikytis prie savo organizmo, ir jei jis rodo kažkokius nusiskundimus tvarka, ją reikėtų mėgint reguliuoti ir keisti...
Pačiai nėra jokių nusiskundimu, tame, kad yra platus mano maisto pasirinkimas, neriboju savęs kažkokiais produktais, nes ale nugirdau, kad tai nesveika, gyvenime negalėčiau atsisakyti mėsos, vienas didžiausių patiriamų malonumų yra valgant būtent ja.
Ir tie mano mažyčiai pavalgymai, kai dirbu protinį darbą, pakramsnojimai kokių morkų, krekerių, riešutų, šokolado, ar pan iš mano gyvenimo neišeis. Bet neužsistatynėjų laikrodžio, kad pakramsnojimus daryti reguliariai tuo pačiu metu. Žinoma, net jei 2-tą val užsinorėsiu steiko - nesidarysiu jo, nes tiesiog ne tas metas dienos, kad tokį sunkų maistą valgyti, kaip ir jei atsibusių naktį alkana, tai nepulsiu valgyti kažko, gal minimalų dalyką įsimesiu į burną, kad neerzinti, bet valgyt nevalgysiu.
Nemušu savęs už retkarčiais atsirandantį norą suvalgyti ką nors junk'o srityje. Tą norą kartais patenkinu. Ir nematau tame nieko blogo. Taip netgi ir po tų visų idiotiškų filmų, kurie rodo kas tai yra junk'ai ir kas po jų vyksta. Bet jie gal aktualūs kokiai amerikos tautai, kurių didesnis procentas vien taip ir mintai pastoviai, bet kai tai darai retkarčiais, tai nematau tame nieko blogo (o tik retkarčiais tai todėl, kad dažnesnio tam noro ir nebūna).
Suprantu, kad ne visi gali leisti sau minimaliai kontroliuoti save šitoj srity ir jų organizmas prašo tos kontrolės, bet tai būtent tik iš savo pusės aš čia ir šneku...