Alkio jausmas

Sveiki. 

Taigi,esu girdėjus,kad žmonės,kurie patiria stresą ir nerimą gali jausti pastovų alkio troškimą.
Bent jau aš labai dažnai geriau pasijaučiu pavalgius arba paužkandžiavus. Nežinau kodėl,bet pavalgius norisi dar. Gal tai dėl streso tikraii,net pati nebežinau.;D

Gal ir jums taip yra?O gal aš čia viena tokia išbadėjus būnu?  

Man kaip tik reciau norisi valgyti nuo nerimo

patarciau kuo greiciau rimtai pradet ziuret i sita problema, jeigu manai,kad tai problema, nes kuo ilgiau bandysi tvarkytis su stresu per valgyma, tuo sunkiau bus atsikratyti sito iprocio

Ehh,bet aš galiu ir nevalgyt ilgai. Bet paskui, jau po ilgo nevalgymo darosi silpna ir kai užvalgai,persivalgai. tai vattt. Dar nesu tokia priklausoma,kad negalėčiau susivaldyti. Reikia pamėginti neužkandžiauti šiaip sau.:l Bet sunku bus,labai keista kai sėdi vietoj ir nieko nekramsnoji namučiuose. 

Man tai tai nerūpi.
Kai noriu - valgau.
Ir nesistengiu savęs kontroliuoti smarkiau.
Nepersivalginėju, bet užkandžiauju daug maž pastoviai, ypatingai, kai mokausi, ar rašau ką nors (protine veikla užsiemu), ir tai neskaityčiau, kad yra blogai. Neužkandžiauju junk'u ištisai, kažką normalaus paprastai, o sakoma yra, kad kaip tik gerai valgyti dažnai, bet po mažai....

Gerai valgyti mažai ir pastoviai būtų ~5 kartai per dieną, reguliariu laiku.Valgant dažniau ir atsitiktiniu laiku, atsitiktiniu maisto kiekiu, tai bent jau skrandžiui nėra gerai, priklausomai nuo organizmo stiprumo bet gali padidėti skrandžio rūgštingumas ir pasibaigti refluksais ar kitais sutrikimais. Anksčiau mėgdavau užkandžiauti, valgyti ne pastoviu laiku, būdavo padidėjęs rūgštingumas ir tekdavo pagerti rene, po mitybos pakeitimo po truputi viskas atsistatė.

Tai vis tiek nėra laikas "atsitiktinis", kad ir ką tai reikštų.

Bet šiaip labai nemėgstu savęs kišti į kažkokius rėmus, į rutiną, ypatingai valgymo srityje. Niekaip nesuprantu tų žmonių (o su tokiais dažnai tenka susidurti), kurie iki smulkmenų kontroliuoja kada ir ką valgo. Keliasi visada tą pačią valandą, kad tą pačią valandą pavalgytų tuos pačius pusryčius, tik tai kas sveikiausia, tik tai kas natūraliausia, tik tam tikrą to kiekį. Tas pats su priešpečiais/pietumis ir tas pats su pietumis/vakariene.... Niekada kitaip, niekada kažko kito. Na, ten kokios kelios skirtingos dienos meniu variacijos pas jį egzistuoja ir viskas. Nes pvz prisiskaito, kad taip ir taip ir taip reikia, ir viskas. Ką paskaitė jam šventa. Jei sako kažkoks daktaras, kad taip reikia, tai reikia.
O dar kai netyčia paskaitai apie kokią "žvaigždę", jos dietas ir kasdieninius meniu kas valgoma yra, tai iš vis.... Kur tada gyvenimas? Ar maistas turi būti orientuotas tik į sveikatą, kad laikyti tave ant kojų, kuo daugiau metų, ar dalis visos valgymo idėjos, turi tau atnešti ir gyvenimo malonumą... ? Man vien gyventi neužtenka, kad malonu būtu ir laiminga būčiau. Pats visas valgymo procesas yra vienas iš tos tos laimės rodiklių.

Bet čia aišku, kad nesmerkiu (tiesiog nesuprantu ) nes kiekvienas gali taikytis prie savo organizmo, ir jei jis rodo kažkokius nusiskundimus tvarka, ją reikėtų mėgint reguliuoti ir keisti...
Pačiai nėra jokių nusiskundimu, tame, kad yra platus mano maisto pasirinkimas, neriboju savęs kažkokiais produktais, nes ale nugirdau, kad tai nesveika, gyvenime negalėčiau atsisakyti mėsos, vienas didžiausių patiriamų malonumų yra valgant būtent ja.
Ir tie mano mažyčiai pavalgymai, kai dirbu protinį darbą, pakramsnojimai kokių morkų, krekerių, riešutų, šokolado, ar pan iš mano gyvenimo neišeis. Bet neužsistatynėjų laikrodžio, kad pakramsnojimus daryti reguliariai tuo pačiu metu. Žinoma, net jei 2-tą val užsinorėsiu steiko - nesidarysiu jo, nes tiesiog ne tas metas dienos, kad tokį sunkų maistą valgyti, kaip ir jei atsibusių naktį alkana, tai nepulsiu valgyti kažko, gal minimalų dalyką įsimesiu į burną, kad neerzinti, bet valgyt nevalgysiu.
Nemušu savęs už retkarčiais atsirandantį norą suvalgyti ką nors junk'o srityje. Tą norą kartais patenkinu. Ir nematau tame nieko blogo. Taip netgi ir po tų visų idiotiškų filmų, kurie rodo kas tai yra junk'ai ir kas po jų vyksta. Bet jie gal aktualūs kokiai amerikos tautai, kurių didesnis procentas vien taip ir mintai pastoviai, bet kai tai darai retkarčiais, tai nematau tame nieko blogo (o tik retkarčiais tai todėl, kad dažnesnio tam noro ir nebūna).

Suprantu, kad ne visi gali leisti sau minimaliai kontroliuoti save šitoj srity ir jų organizmas prašo tos kontrolės, bet tai būtent tik iš savo pusės aš čia ir šneku...

Aisling aš visai nenorėjau pasakyti kad reikia valgyt laikrodžio režimu tiek ir tiek per dieną ir jokių užkandžiavimų. Aš gal ne taip išsireiškiau(kaip dažnai man gaunasi) bet tiesiog norėjau pasakyti kad daugiau mažiau 5 kartai per dieną daugiau mažiau panašiu laiku ir daugiau mažiau valgant normalų maistą gali būti tas faktorius kuris išgelbės nuo skrandžio sutrikimų.

Kuomet būdavo tas skrandžio griaužimas tai mano mityba buvo labai nereguliari, dažnai su pietų praleidimais, neapibrėžta vakariene ir pastoviu užkandžiavimu. Yra keli pažįstami kurie dėl panašios mitybos susigadinę skrandžius, o vėliau skundžiasi ir nesupranta dėl ko taip atsitiko ką čia daryti.

O dabartinė mano mityba tai daug maž reguliari ir dažniausiai su paužkandžiavimu vakare. Nors prisipažinsiu ištikrūrų tai stengiuosi valgyt truputį sveikesnį ir mažiau apdorotą maistą

gyvenime negalėčiau atsisakyti mėsos, vienas didžiausių patiriamų malonumų yra valgant būtent ja

dabar su ta galybe dietų ir nuomonių tai net ir nežinia kas tiksliai sveika, yra tokia paleo dieta dabartiniu metu labai populiari tarp jų kaip labai sveika.

neužsistatynėjų laikrodžio, kad pakramsnojimus daryti reguliariai tuo pačiu metu

taip galima būtų pasijausti kaip kokiam žiurkėnui su dozatorium, ne aš dar ne tiek

Kas dėl streso/nerimo tai man kažkaip tas neveikia nebent būnant prie stalo kokioje soc. situacijoj, kadangi aš dažniausiai nekalbu tokiu metu tai daugiau ir nėra kur dėtis kaip tik imituoti kad kažką veiki kas priveda prie pastovaus valgymo.

Aisling rašo:Tai vis tiek nėra laikas "atsitiktinis", kad ir ką tai reikštų.

Bet šiaip labai nemėgstu savęs kišti į kažkokius rėmus, į rutiną, ypatingai valgymo srityje. Niekaip nesuprantu tų žmonių (o su tokiais dažnai tenka susidurti), kurie iki smulkmenų kontroliuoja kada ir ką valgo. Keliasi visada tą pačią valandą, kad tą pačią valandą pavalgytų tuos pačius pusryčius, tik tai kas sveikiausia, tik tai kas natūraliausia, tik tam tikrą to kiekį. Tas pats su priešpečiais/pietumis ir tas pats su pietumis/vakariene.... Niekada kitaip, niekada kažko kito. Na, ten kokios kelios skirtingos dienos meniu variacijos pas jį egzistuoja ir viskas. Nes pvz prisiskaito, kad taip ir taip ir taip reikia, ir viskas. Ką paskaitė jam šventa. Jei sako kažkoks daktaras, kad taip reikia, tai reikia.
O dar kai netyčia paskaitai apie kokią "žvaigždę", jos dietas ir kasdieninius meniu kas valgoma yra, tai iš vis.... Kur tada gyvenimas? Ar maistas turi būti orientuotas tik į sveikatą, kad laikyti tave ant kojų, kuo daugiau metų, ar dalis visos valgymo idėjos, turi tau atnešti ir gyvenimo malonumą... ? Man vien gyventi neužtenka, kad malonu būtu ir laiminga būčiau. Pats visas valgymo procesas yra vienas iš tos tos laimės rodiklių.

Bet čia aišku, kad nesmerkiu (tiesiog nesuprantu ) nes kiekvienas gali taikytis prie savo organizmo, ir jei jis rodo kažkokius nusiskundimus tvarka, ją reikėtų mėgint reguliuoti ir keisti...
Pačiai nėra jokių nusiskundimu, tame, kad yra platus mano maisto pasirinkimas, neriboju savęs kažkokiais produktais, nes ale nugirdau, kad tai nesveika, gyvenime negalėčiau atsisakyti mėsos, vienas didžiausių patiriamų malonumų yra valgant būtent ja.
Ir tie mano mažyčiai pavalgymai, kai dirbu protinį darbą, pakramsnojimai kokių morkų, krekerių, riešutų, šokolado, ar pan iš mano gyvenimo neišeis. Bet neužsistatynėjų laikrodžio, kad pakramsnojimus daryti reguliariai tuo pačiu metu. Žinoma, net jei 2-tą val užsinorėsiu steiko - nesidarysiu jo, nes tiesiog ne tas metas dienos, kad tokį sunkų maistą valgyti, kaip ir jei atsibusių naktį alkana, tai nepulsiu valgyti kažko, gal minimalų dalyką įsimesiu į burną, kad neerzinti, bet valgyt nevalgysiu.
Nemušu savęs už retkarčiais atsirandantį norą suvalgyti ką nors junk'o srityje. Tą norą kartais patenkinu. Ir nematau tame nieko blogo. Taip netgi ir po tų visų idiotiškų filmų, kurie rodo kas tai yra junk'ai ir kas po jų vyksta. Bet jie gal aktualūs kokiai amerikos tautai, kurių didesnis procentas vien taip ir mintai pastoviai, bet kai tai darai retkarčiais, tai nematau tame nieko blogo (o tik retkarčiais tai todėl, kad dažnesnio tam noro ir nebūna).

Suprantu, kad ne visi gali leisti sau minimaliai kontroliuoti save šitoj srity ir jų organizmas prašo tos kontrolės, bet tai būtent tik iš savo pusės aš čia ir šneku...

Tie kurie sportuoja tai ir valgo kas kelias val. ir tą patį maistą, nes jie turi tikslą, kiti gal svorio numest nori nors nesportuoja ar vėl gi susimąstę valgyt sveiką maistą. Priklauso nuo kūno tipo. Ektomorfai kurie turi raketinę medžiagų apykaitą gali valgyt viską, kito kūno tipui viskas labai į kūną eina tai ir saugosi gal. Ką norėjau pasakyt, kad tie žmonės tiesiog turi kažkokių priežasčių dėl kurių taip valgo ir mato iš to kažkokią naudą. Pats valgau ką noriu, kada noriu ir pan. Nes mano kolkas tikslas tiesiog pavalgyt Sportuočiau būtų kitaip.

Aš gi ir savo toje ese ir rašiau, kad juk nesmerkiu, nes kiekvienam savo, pagal individualų jo organizmą, kūno sudėjimą.
Aš galiu valgyti ką noriu, ir vis tiek visą laiką būsiu tokia pat.
Kitiems yra kitaip. Jiems reikia galvoti, prisižiūrėti, nes eina į jų kūną greitai. Bet ir prisižiūrėjimas turi turėti ribas. Nes paprastai tuose žmonėse, kurie kontroliuoja tai ką deda į burną, ir nepaliaujamai sportuoja, neatsipalaiduoja turbūt nė sekundei, vis ribodami save, tai nematau juose laimės.
Suprantu reikalą galvoti ką valgai ir kiek judi, bet kas per daug, tas nesveika, ir tas galioja abiems pusėms, ir toms kurios negalvoja ir valgo viską ir bet kada ir toms, kurios galvoja ir viską kontroliuoja...

Mna kai nerimas, nieko valgyti nenoriu

Eat whatever you want, and if anyone tries to lecture you about your weight , Eat them too   

Galetu alkis but kaip motyvatorius, pasidedi koki gardu pyraga pries akis ir pasakai sau kad nevalgysiu to pyrago kol nepasiskambinsiu del darbo pavyzdziuj.

ir po 15min apsiverkes edi pyraga

Norėjau panašiai sakyti , mane tas mažai teigiamai motyvuotų.

Samme rašo:Sveiki. 

Taigi,esu girdėjus,kad žmonės,kurie patiria stresą ir nerimą gali jausti pastovų alkio troškimą.
Bent jau aš labai dažnai geriau pasijaučiu pavalgius arba paužkandžiavus. Nežinau kodėl,bet pavalgius norisi dar. Gal tai dėl streso tikraii,net pati nebežinau.;D

Gal ir jums taip yra?O gal aš čia viena tokia išbadėjus būnu?  

Man atvirkščiai nuo streso, nerimo, įtampos, dingsta apetitas ir noras valgyti. Vaistai padėjo vėl pajust malonumą maistui. Tada ryte rijau, o tas ryjimas vėl gi būna susijęs su emocijomis, apie save kalbant man tai ryjimas buvo užėjęs norint nuslopint "dvasinį alkį".

Skaičiau, kad žmonės turi savo raminamuosius veiksmus. Pvz., liečia veidą, suka plaukus, kramto, čiupinėja daiktus..   man rodos, pas mane ryškus kramtymo poreikis susinervinus. Arba kažką turiu valgyti, arba kramtau lūpas. O pavalgius ir geriau pasidaro.. Būna tokių dienų, kad nieko daugiau ir neveikiu, tik valgau    čia kai neišsiruošiu išeiti iš namų