Kreipiausi į specialistus

Sveiki

Prieš mėnesį kreipiausi į spichologą dėl sunkios sociofobijos ir nerimo stadijos. Psichologė padarė pirminę apklausą, kad sužinotų šių sutrikimų šaltinius. Išsipasakojau beveik viską apie savo gyvenimą ir santykius su aplinkiniais. Jinai leido suprasti, kad mano situacija yra išties sunki net jos patirtimi, todėl paskyrė kitą susitikimą. Atvykęs į antrą susitikimą buvau šiek tiek išgėręs prieš tai, nes bijojau testo. Pats pirmas testas buvo teiginiai ant kortelių, kurias reikėjo sudėti į dvi krūvas taip arba ne. Antrame teste reikėjo nupiešti žmogų, medį, namą ir vėliau atsakyti į užduodamus klausimus apie tuos piešinius. Trečias testas buvo sudarytas vien iš klausimų, kurių atsakymai buvo: niekada, retai, pastoviai, visada (tiksliai nepamenu). Po visų testų psichologė mane užrašė pas geriausią tos įstaigos psichiatrą.

Dėl pirmo apsilankymo pas psichiatrą labai nerimavau, todėl vėl išgėriau du butelius alaus, kad nusiraminti. Psichiatras klausė buitinius klausimus ir labai nesigilino į situaciją, nes jau buvo padaryta psichologės išvadą, kurią perskaitė per tą susitikimą. Davė pasirašyti lapelį ir nurodė vaistus: Lexotanilį-bromazepamum (nuo nerimo), Xanax (nuo nerimo, drebėjimo, panikos atakų), Sertraliną ir Amitriptiliną (nuo depresijos). Pirmą savaitę buvo gan keistoka, bet labai džiuginanti. Lexotanilis veikė taip, kaip kad bučiau prirukęs hašišo (labai atsipalaidavęs), bet jaučiau tik kunę, bet pati galva nebuvo apsinešusi. Vaikštant buvo sunkoka išlaikyti liksvarą, kitų šalutinių poveikių nepastebėjau. Nuo kitų abiejų man pagerėjo nuotaika, nebeieškojau neigiamų dalykų internete, nes potraukis tam dingo. Po dviejų savaičių mano organizmas prisitaikė prie šių vaistų, jau nebebuvo jokių šalutinių poveikių. Jau praėjo mėnesis, kaip vartoju šiuos vaistus ir manau, kad man paskirs didesnę Lexotanilio dozę dėl susidariusios tolerancijos. Iki šiol vartoju 1.5 mg ryte ir 1.5 mg vakare, tačiau vėl sugrįžo tas vidinis nerimo jausmas ir drebulys socialinėse situacijose bei panikos priepuoliai. Kadangi Lexotanilis yra ilgesnio, bet labai silpno poveikio preparatas, tai reikės paprašyti Xanax kritiniams atvejams. Šiuo metu dar nebuvau paskirtas į jokias grupines terapijas, bet psichologė apie tai kalbėjo. Aš žinau, kad benzodiazepinai yra pavojingi ir turi labai nemalonių drawback'ų, tačiau būnant tokioj būsenoj jie yra man būtini.

Jei dar nesikreipėte pagalbos, tai būtinai nedelskite, kaip kad aš dariau. Viskas tik pablogės ir paskui bus labai sunkus iššūkis atsikratyti šių sutrikimų.

Tau pasisekė. Šiaip tai sunku rast kažką gero. Ypač poliklinikoj.

Privaciose manau daug geriau. Nieks is valstybiniu istaigu nesuzinos, kad esi psichikos iskaitoje.

Nežinia rašo:Privaciose manau daug geriau. Nieks is valstybiniu istaigu nesuzinos, kad esi psichikos iskaitoje.

O jei esi iš nepasiturinčios šeimos ?

Tai tau, tada zopa. Visi zinos, kas tu toks.

kas tie visi? tik valstybinės institucijos. niekas kitas priėjimo prie informacijos apie tavo ligas neturės. vairuoti galėsi, jei neparašys sunkios diagnozės, tik rimtesnio ginklo negalėsi įsigyti keletą metų, kol lankaisi psichikos sveikatos centre. o kokie nevalstybinių įmonių darbdaviai, tikrai neturės teisės žinoti apie tavo ligas, neberašo jau ir ant elektroninio nedarbingumo lapelio diagnozės, nebent per teismus jie teisę į tą informaciją išsikovotų, bet abejoju ar jie norės tiek vargintis ir ar išvis jiems pavyks

ne visi. turejau omeny, kaip ir rasiau, tik valstybines istaigos (menturos, ligonines, karo prievoles padalinys...).

Koks skirtumas. Visgi atėjau savo noru ir ne dėl kažkokių psichinių sutrikimų, kurie keltų kažkam grėsmę.