Tiems, kam per 25 metus

Sveiki,

Pastebejau, kad dauguma pasisakanciu forume yra arba paaugliai, arba labai jauni zmones. Suprantu, kad betkuriame amziuje sociofobija yra labai rimta problema, taciau noretusi ishgristi ir ish zmoniu, kurie jau perkope 25 metus. Kaip jums sekasi kovoti su sociofobija begant metams? Ar ji gereja, ar blogeja? Ar jauciasi ciklishkumas (pagereja, pablogeja, vel pagereja?)

Nepasakyčiau, kad labai kovoju. Gyvenu rutinoje ir mažai išeinu iš savo comfort zonos. Kad sociofobija šnopuoja į nugarą kartais tenka pajausti. Su amžiumi susigyvenu, didžiausia problema, kad mažėja draugų. Esu uždaras, niekas su manimi nenori bendrauti. Kai kurie buvę draugai eina į priekį, kitiems irgi neblogai sekasi, o aš tik egzistuoju. Tai vat toks seno sociofobo gyvenimas

Man metu truksta ,kad sioj temoj rasyti , bet su metais ji mazeja , taip pat kaip ir noras bendrauti su zmonemis .

Man priepuoliais tai paūmėja, tai nuslopsta, tai vėl paūmėja...

Lankau psichoterapiją bei geriu vaistus, tačiau sakyčiau, kad stoviu vietoj.

Dream, kokius vaistus geri, jei ne paslaptis?

Vakar savavališkai mečiau Fluanxol. Nepatiko pašalinis poveikis, jog sunku nusėdėti vietoj ir norisi be perstojo judinti kojas. Tik jie man patiko, kad nesinorėjo pornografijos. Daugiau jokio poveikio nejaučiau, nors psichiatrė žadėjo, kad priduos aktyvumo, aiškiau mąstysiu, lengviau bus bendrauti etc.
Tačiau žadėjo išrašyti stipresnius, kuomet atliks asmenybės testą.
Pas ankstesnę psichiatrę gėriau Paroxetin, Tranxene, Truxal ir kažkokius dar neuroleptikus. Paroxetin, jei neklystu, dažniausiai pasaulyje naudojamas vaistas socialiniam nerimui gydyti. Tačiau taip pat jokio poveikio nejaučiau, apart dingusio noro žiūrėti pornuškę.

Paroxetiną ir aš gėriau, prieš kokius penkerius metus. Iš pradžių padėjo, bet po to... tas pats velnias, tuo metu studijavau ir dainavau chore, buvo rugsėjis ir buvo koncertas ta proga, kai mano dėstytoja pamatė kaip aš drebu prieš tą koncertą iš baimės, tai išsigando net, sakė eik vaikelį pailsėk šiandien.
Tai ilsiuos iki šiol  

Tylenis rašo:Nepasakyčiau, kad labai kovoju. Gyvenu rutinoje ir mažai išeinu iš savo comfort zonos. Kad sociofobija šnopuoja į nugarą kartais tenka pajausti. Su amžiumi susigyvenu, didžiausia problema, kad mažėja draugų. Esu uždaras, niekas su manimi nenori bendrauti. Kai kurie buvę draugai eina į priekį, kitiems irgi neblogai sekasi, o aš tik egzistuoju. Tai vat toks seno sociofobo gyvenimas

Man irgi atrodo, jog palyginus su bendraamžiais, tik egzistuoju........

As tai pat tik egzistuoju 23 m . , o gyvenimas keturios sienos .

uzkroviau save rupesciais ir veiklom, todel noriu nenoriu tenka daznai socializuotis. kaip sakoma ir prie blogo galima priprasti. bunant daznai ne komforto zonoje, neretai uzsimirsta problemos ir lieka maziau nerimo del kiekvieno zingsnio. po viso to, tada daug maloniau leidziasi poilsio-vienatves-ramybes akimirkos

Mazeja man sociofobija su metais, bet problemos tuom nesibaigia, nes tenka mokintis kaip bendrauti ir pan.

Dream rašo:Vakar savavališkai mečiau Fluanxol. Nepatiko pašalinis poveikis, jog sunku nusėdėti vietoj ir norisi be perstojo judinti kojas. Tik jie man patiko, kad nesinorėjo pornografijos. Daugiau jokio poveikio nejaučiau, nors psichiatrė žadėjo, kad priduos aktyvumo, aiškiau mąstysiu, lengviau bus bendrauti etc.
Tačiau žadėjo išrašyti stipresnius, kuomet atliks asmenybės testą.
Pas ankstesnę psichiatrę gėriau Paroxetin, Tranxene, Truxal ir kažkokius dar neuroleptikus. Paroxetin, jei neklystu, dažniausiai pasaulyje naudojamas vaistas socialiniam nerimui gydyti. Tačiau taip pat jokio poveikio nejaučiau, apart dingusio noro žiūrėti pornuškę.

Bet tu gydytoju tai nesuprasi , tau sako ,kad fluanxolis priduos aktyvumo ,aiskiau mastysi , bendrausi , o man sako ,kad tai labai primityvus vaistas atimatntis daug jegu ... 

Čia gal jie placebo žaidimus žaidžia

Keista kazkaip , kaip skiriasi gydytoju nuomones kur nera del ko jom skirtis , gal su placebu zaidzia ,nors nesinoretu tiket

Man tai per daug nesikeičia niekas su metais. Nors kartais atrodo jog keičiasi viskas į gerąją pusę, bet būna patenkti į kokias nors situacijas ir supranti, kad nė velnio..O visas blogas mintis ir tą jausmą, kad egzistuoji ištaško hobis kuris yra už namų ribų..

Jeigu nieko nesiimi kad pasikeisti, niekas ir savaime nesikeis. Galiu pasakyti kad man bent jau niekas nepasikeitė, nes kaip ir nieko ypatingo dėl to nedariau. Dabar jau kaip ir susirūpinau tuo, nes baisiai atsibodo taip kaip yra, tik nežinia ar užteks parako save jau pakeisti.

Man daug kas i gera ,jau kaip ir negriztamai pasikeite , bet vis dar buna situaciju ,kad grista kokia nesamone ,kaip pries kelis metus buvo . pvz pries pora menesiu vel parduotuvej pries pardaveja veidas sustingo , o to tai jau seniai kaip ir nera , tada ir pasijauciau blin kaip viskas is naujo butu

man 23 m. tai ir daug:D

man taip pat 23 ir nuo maždaug 15 metų kenčiu nuo sociofobijos jau 8 metai, wuhu

Man dabar 25 metai. Viskas iš tikro tik į bloga eina bendravimo srityje. Atrodo visi pažįstami juda į priekį, o aš visiškoje stagnacijoje ir liūdniausia, kad neaišku, kaip tai pakeisti. Jokių draugų, jokių gerų pažįstamų, na, visiškai nieko. Kažkaip su laiku vis slogiau darosi, nes anksčiau kažkodėl tikėjau, va bsigsiu mokyklą, tai viskas pasikeis, va, baigsiu universitetą, pasikeis, va susirasiu darbą, galų gale pasikeis, deja, niekas nekinta Reik pačiam kažkaip keistis, bet man atrodo per sudėtinga.

su metais sociofobija man mazeja, bet depresja tik dideja

Pasunkėjo per pastaruosius penkis-šešis metus, nes augo atsakomybė dėl studijų, būsimos finansinės ateities..

O jums būna, kad toj pačioj situacijoj skirtingai jaučiat? Vieną k. apima SF, kitą k. ne?

Priklausomai nuo aplinkinių žmonių ir mano į save nukreipto sąmoningumo (self-consciousness) lygio būna įvairi reakcija į tas pačias situacijas.