Noriu prisistatyti

Užsiregistravau čia, nes jaučiuosi labai vieniša. Paradoksalu, bet vengiu žmonių, nes jie visi kitokie nei aš ir visada tyčia arba atsitiktinai įskaudina. Man nepatinka internetinis susipažinimas, nes taip dar didesnė tikimybė sutikti visiškai skirtingą žmogų, neturintį nieko bendro su tavimi. Šiuo metu neturiu savo vietos gyvenime. Pragyvenimo šaltinio. Negaliu dirbti darbe su žmonėmis. Nežinau, ką dirbti, kad galėčiau tai daryti viena. Turiu keletą aistrų gyvenime, kurios palaiko mano gyvybę. Nes be jų tikrai negyvenčiau. Už jų tik ir kabinuosi kiek galiu. Mane labai skaudina artimų ryšių neturėjimas. Paprastai žmonės manęs nemėgsta, šalinasi, jiems atrodau kitokia, nei iš tikrųjų esu, mėgina sutrypt, tuo mėgaujasi, nori pasinaudoti, ignoruoja, elgiasi demonstratyviai atžagariai. O aš, savo ruožtu, neturiu jokių bendravimo įgūdžių. Nemoku kurti ir palaikyti santykių. Esu keista.

Trečiadienė rašo:Užsiregistravau čia, nes jaučiuosi labai vieniša. Paradoksalu, bet vengiu žmonių, nes jie visi kitokie nei aš ir visada tyčia arba atsitiktinai įskaudina. Man nepatinka internetinis susipažinimas, nes taip dar didesnė tikimybė sutikti visiškai skirtingą žmogų, neturintį nieko bendro su tavimi. Šiuo metu neturiu savo vietos gyvenime. Pragyvenimo šaltinio. Negaliu dirbti darbe su žmonėmis. Nežinau, ką dirbti, kad galėčiau tai daryti viena. Turiu keletą aistrų gyvenime, kurios palaiko mano gyvybę. Nes be jų tikrai negyvenčiau. Už jų tik ir kabinuosi kiek galiu. Mane labai skaudina artimų ryšių neturėjimas. Paprastai žmonės manęs nemėgsta, šalinasi, jiems atrodau kitokia, nei iš tikrųjų esu, mėgina sutrypt, tuo mėgaujasi, nori pasinaudoti, ignoruoja, elgiasi demonstratyviai atžagariai. O aš, savo ruožtu, neturiu jokių bendravimo įgūdžių. Nemoku kurti ir palaikyti santykių. Esu keista.

Kiek tau metų?

Koks skirtumas?

Labas. Iš kokio miesto esi?

Iš Kauno.

Trečiadienė rašo:Paradoksalu, bet vengiu žmonių, nes jie visi kitokie nei aš ir visada tyčia arba atsitiktinai įskaudina. Paprastai žmonės manęs nemėgsta, šalinasi, jiems atrodau kitokia, nei iš tikrųjų esu, mėgina sutrypt, tuo mėgaujasi, nori pasinaudoti, ignoruoja, elgiasi demonstratyviai atžagariai. O aš, savo ruožtu, neturiu jokių bendravimo įgūdžių. Nemoku kurti ir palaikyti santykių.

Manau, kad nėra tokio dalyko kaip mokėjimas bendrauti. Tai nėra mokslas kurį galima  išmokti arba ne. Žmonės taip sako, nes galbūt jiems taip patogiau. Iš tikro tie žmonės kurie mums atrodo lengvai bendraujantys ar socialiai aktyvūs turi intuiciją, kuria pripranta naudotis nuo mažens. Mums jos trūksta arba kartais visai nėra. Tai priklauso nuo įvairių priežasčių, tarkim man intuicijos trūkumas yra dėl aspergerio sindromo. Bet net ir aš sugebėjau  tiek adaptuotis, kad nebejaučiu baimės bendrauti su svetimais žmonėmis. Tai neatsitiko sėdint kambaryje ir verkiant - reikėjo dėti pastangas. Viskas prasidėjo nuo mąstymo keitimo - supratau kad niekas nepasikeis jei ir toliau po kiekvieno ''susimovimo'' dirbtinai sureikšminsiu tai, kas man tik tuo metu atrodė labai svarbu, o iš tiesų galbūt yra visai atvirkščiai. Visa kas praėjo neigiamo yra užverstas puslapis, bet jeigu apie tai ir toliau galvosiu ir laikysiu savyje, tai materializuosis ir vėl, dėl to verčiau galvoti apie savo teigiamas savybes arba tuos kartus, kai padariau kažką gerai ir dėl to džiaugiausi. Aišku kartu su tokiu mąstymu paraleliai ėjo ir savivertės kėlimas per tam tikrą veiklą, kuri sudarė aplinkybes dirbti su tais žmonėmis, kurie pamatė mano teigiamas savybes ar gebėjimus ir suteikė daugiau pasitikėjimo.Save pakeičiau be jokių psichologų ar specialistų pagalbos, tiesiog dirbau pats su savimi. Bet tai nereiškia kad ir kiti turėtų taip daryti - galbūt man tai būtų padėję pasikeisti ankščiau.

Dabar svarbiausia mintis kuria noriu pasidalinti, gryžtant prie to vadinamojo mokėjimo bendrauti. Iš tiesų mes ne nemokame bendrauti, o nesugebame (nemokame) būti pakankamai atviri kitiems žmonėms, dėl to jie mumis nepasitiki ir savo ruožtu nėra atviri mums. Tada mes apie juos susidarome neadekvatų įspūdį, jie - apie mus, o mes savo ruožtu apie save. Tai yra ydingas ratas, iš kurio išbristi, nesuvokiant priežasties yra sudėtinga. Kaip jau minėjau ankščiau, - reikia dėti pastangas, tik pamažu nes greitai niekas nepavyks, nors mums to ir norėtusi. Tai galbūt ir yra sunkiausia, nes reikia kantrybės  kol pajausi rezultatą.

Jeigu pabandau būti atvira, žmonės mane atstumia arba šaiposi. Man nereikia bendravimo su visais ir visada. Dėl tokio vengimo nepergyvenu. Man nėra baisu turėti minimalius pokalbius su visai nepažįstamais žmonėmis, tarkim, aptarnavimo sferoje; tik su telefonu nuo seno turiu problemų dėl vaikystėj patirtų priekabių, pasityčiojimų. Tik negaliu dirbti dideliuose kolektyvuose, kur skatinamas dirbtinis bendravimas, reikalingas ryšių mezgimas, ir, apskritai, darbas su žmonėmis ne man, tiesiog tai jaučiu, tokia esu. Norėčiau dirbti kažką individualiai. Dėl to taip pat nepergyvenu. Dėl to nebūtina keistis. Tik gerokai susiaurėja pajamų gavimo ratas. Bet, kas mane labiausiai skaudina, kad neturiu keletos ar bent vieno artimo ryšio, kur galėčiau būti atvira ir mane priimtų tokią, kokia esu, nuoširdaus ryšio, ne ''dėl reikalo''. Būnu ir pati kalta dėl to. Kažkodėl atsiriboju, kartais nutraukiu ryšius. Ir dėl auklėjimo taip. O dėl socialinės nuovokos, tai turiu daug problemų tame, nes nesuvokiu, kaip mano vienoks ar kitoks poelgis bus traktuojamas ir kokios to pasekmės. Turiu daug asmenybės sutrikimų. Turėjau anankastinį periodą kartu su anoreksija. Obsesinių epizodų. Priklausomą epizodą. Kartais histrioninį. Bet mano kertiniai: emociškai nestabilus ir vengiantis nerimastingas. Kartais pasijaučiu taip įskaudinta ir išduota, kad visiškai nutraukiu bendravimą ir prarandu pasitikėjimą žmonėmis. Viskas arba nieko. Labai nestabilios emocijos, dažniausiai būnu prislėgta, per daug jautriai ir audringai reaguoju.

Trečiadienė rašo:Užsiregistravau čia, nes jaučiuosi labai vieniša. Paradoksalu, bet vengiu žmonių, nes jie visi kitokie nei aš ir visada tyčia arba atsitiktinai įskaudina. Man nepatinka internetinis susipažinimas, nes taip dar didesnė tikimybė sutikti visiškai skirtingą žmogų, neturintį nieko bendro su tavimi. Šiuo metu neturiu savo vietos gyvenime. Pragyvenimo šaltinio. Negaliu dirbti darbe su žmonėmis. Nežinau, ką dirbti, kad galėčiau tai daryti viena. Turiu keletą aistrų gyvenime, kurios palaiko mano gyvybę. Nes be jų tikrai negyvenčiau. Už jų tik ir kabinuosi kiek galiu. Mane labai skaudina artimų ryšių neturėjimas. Paprastai žmonės manęs nemėgsta, šalinasi, jiems atrodau kitokia, nei iš tikrųjų esu, mėgina sutrypt, tuo mėgaujasi, nori pasinaudoti, ignoruoja, elgiasi demonstratyviai atžagariai. O aš, savo ruožtu, neturiu jokių bendravimo įgūdžių. Nemoku kurti ir palaikyti santykių. Esu keista.

Man nepatinka internetinis susipažinimas, nes taip dar didesnė tikimybė sutikti visiškai skirtingą žmogų, neturintį nieko bendro su tavimi.

Toks požiūris tikriausiai įtakotas tavo nebūtinai teigiamos patirties. Iš principo internetas kaip įrankis yra privalumas, tačiau vis vien reikalingos pastangos - pats internetas savaime nenumes tavo trokštamos pažinties kaip iš dangaus - visų pirma reikia žinoti ko konkrečiai ieškai ir tik tada atsiras atitinkami kanalai (tarkim kaip šis tinklapis, kuriame žymiai daugiau šansų sutikti panašių žmonių nei šiaip bet kokiose pažinčių svetainėse). O šiaip internete kaip ir gyvenime neišvengsi nusivilimų tačiau kitaip ir nebūna - reikia stengtis ir po vienos nesėkmės neužhipnotizuoti to savo galvoje. Panašiai kaip susimovus, apie ką rašiau ankščiau.

Nemoku kurti ir palaikyti santykių.

Santykių kūrimo sėkmė priklauso nuo dviejų žmonių tarpusavio pastangų  ir brandos atitikimo (ar yra bendras supratimas kaip idealūs judviejų santykiai turėtų atrodyti). Taigi, gali būti kad tas žmogus su kuriuo stengiesi kurti santykius, pats neįdeda pakankamai pastangų kad jie tvirtėtų, arba tiesiog tas žmogus per daug skirtingas (neatitinka branda, mentalitetas ir pan.). Gali būti kad tu per mažai stengiesi, o taip gali būti ir dėl nežinojimo, intuicijos trūkumo ir pan.


Esu keista

Čia jau reikia paklausti tavęs, kaip tu suvoki savo keistumą - neigiamai ar teigiamai. Dažniausiai neigiamą suvokimą dėl savo keistumo sužadina aplinka ir žmonės, kuriems taip atrodo, tik todėl kad tavęs nepažysta. Tik nuo tavęs priklauso ar priimi tokį jų požiūrį, arba ne, (nes manai kad jie neteisūs, nes nesupranta kokia esi iš tiesų). Savo keistumą reikia priimti kaip teigiamą dalyką. Tai nėra lengva, nes tai eina kartu su savivertės kėlimu, o tam reikia dirbti. Kai esi užsisklendęs (usi) savyje, pradedi neadekvačiai vertinti pasaulį ir žmones aplink tave - o kai pradedi daugiau jų pažinti, pamatai kad aplink tave yra daugiau žmonių, kurie yra panašūs į tave, mano kad irgi yra keisti, kurie gali suprasti tave t.t..

Aišku, lengva man čia filosofuoti. Kiek pamenu save, mane vadindavo keistu, bet niekada to nepriimiau asmeniškai, nes sau atrodžiau normalus. Gyvename tokiais laikais kai būti savimi reikia turėti drąsos, (nes visada lengviau ir paprasčiau yra prisitaikyti), o ji neatsiranda savaime, jei toks nesi iš prigimties. Aš pats dar nesijaučiau esąs visiškai savimi, bet esu labai pažengęs į priekį. Taip yra todėl, kad per 10 metų mano savivertė labai pakilo. Manau tai ir yra svarbiausias iššūkis gyvenime - siekti nebijoti būti savimi.

Trečiadienė rašo:Jeigu pabandau būti atvira, žmonės mane atstumia arba šaiposi. Man nereikia bendravimo su visais ir visada. Dėl tokio vengimo nepergyvenu. Man nėra baisu turėti minimalius pokalbius su visai nepažįstamais žmonėmis, tarkim, aptarnavimo sferoje; tik su telefonu nuo seno turiu problemų dėl vaikystėj patirtų priekabių, pasityčiojimų. Tik negaliu dirbti dideliuose kolektyvuose, kur skatinamas dirbtinis bendravimas, reikalingas ryšių mezgimas, ir, apskritai, darbas su žmonėmis ne man, tiesiog tai jaučiu, tokia esu. Norėčiau dirbti kažką individualiai. Dėl to taip pat nepergyvenu. Dėl to nebūtina keistis. Tik gerokai susiaurėja pajamų gavimo ratas. Bet, kas mane labiausiai skaudina, kad neturiu keletos ar bent vieno artimo ryšio, kur galėčiau būti atvira ir mane priimtų tokią, kokia esu, nuoširdaus ryšio, ne ''dėl reikalo''. Būnu ir pati kalta dėl to. Kažkodėl atsiriboju, kartais nutraukiu ryšius. Ir dėl auklėjimo taip. O dėl socialinės nuovokos, tai turiu daug problemų tame, nes nesuvokiu, kaip mano vienoks ar kitoks poelgis bus traktuojamas ir kokios to pasekmės. Turiu daug asmenybės sutrikimų. Turėjau anankastinį periodą kartu su anoreksija. Obsesinių epizodų. Priklausomą epizodą. Kartais histrioninį. Bet mano kertiniai: emociškai nestabilus ir vengiantis nerimastingas. Kartais pasijaučiu taip įskaudinta ir išduota, kad visiškai nutraukiu bendravimą ir prarandu pasitikėjimą žmonėmis. Viskas arba nieko. Labai nestabilios emocijos, dažniausiai būnu prislėgta, per daug jautriai ir audringai reaguoju.

Netinkama aplinka ar aplinkybės gali stipriai paveikti - aš pats mečiau mokyklą, koledžą (vėliau įstojau į tokį, koks man tiko ir nenuvylė) ir universitetą (auksinis trejetas ), bet nė kiek nesigailiu - padaryti tokius sprendimus nėra labai lengva, bet svarbiausia nesikankinti ir daryti taip kaip jauti, nors tai gal ir ne visai racionalu.

Patiko nick'as, labai taikliai pasirinktas, cia turbut ta is Adamsu seimyneles turejai galvoje.
Visa tai ka parasei puikiausiai tiktu abibudinti ir man, tik as nesugebu taip aiskiai minciu isdestyti...
Nemanau kad verta pergyventi del to kad negali dirbti su zmonemis, yra zmoniu kurie vieni negali dirbti, jiem butinai turi buti darbas su zmonem, tau atvirksciai, bet abu zmoniu tipai turi kazkokiu limitu del darbo, nera taip kad kazkuris tai pranasesnis...

Turiu keletą aistrų gyvenime, kurios palaiko mano gyvybę

Labai puiku kad zinai kas tau patinka, tai tarsi zenklas sankryzoje rodantis kokiu keliu gyvenime pasukti. daug zmoniu buna iesko ir neranda... Jeigu visi butu socialus ir galetu tik su zmonem dirbt, kas dada nudirbtu likusius darbus, sargai, tolimuju reisu vairuotojai etc.. dazniausiai laika leidzia vieni.
Nezinau kokie tavo pomegiai, bet zinau kad juos butinai reikia iterpti kuriant pragyvenymo saltini, kitaip darbas nebus prasmingas, o tik vergavimas pinigams...
Noreciau kad buciau anksciau suprates sia tiesa, dabar tenka taisyti praeities klaidas... Bet uztikrintumas del savo krypties suteikia motyvacijos kazka keisti, ieskotis darbo, pastatyti save i socialines situacijas, daryti tai kas kelia baime vien del to tikslo... Nes kai turi aisku tiksla esi labiau linkes iszengti uz savo komforto zonos del jo...
Butu idomu suzinoti daugiau apie pomegius ir planus del pragyvenimo saltinio (jeigu ne paslaptis) nes as irgi turiu planu ir gal mums pakeliui...

Taip Trečiadienė iš ten Su minčių dėstymu esu turėjus problemų. Nevisada tai pavyksta. Kas dėl mano pomėgių, tai iš jų sudėtinga sumąstyti kokią verslo veiklą. Nes tai nėra tarkim pirštinaičių mezgimas ir pnš. Tikriausiai, iš apdarų srities paprasčiausia ir, galbūt, pelningiausia būtų verstis. Bet, deja, niekada nelinkau prie to. Bent jau gamybos, nebet tik derinimo, o čia jau bendravimas su žmonėmis būtinas. Man patinka skaityti ir sportuoti. Dėl pastarosios veiklos tai būna sudėtingų dienų, kai ypač depresyvios nuotaikos aplanko, bet įpratau prie to ir bent tam sukaupiu paskutines jėgas. Tai atėjo taip natūraliai į mano gyvenimą, kad net nežinau kaip iš tiesų. Tiesiog tas kūno nuovargis po intensyvios treniruotės ir ištvermės reikalaujanti nenutrūkstanti fizinė veikla iš tikrųjų paliečia ir dvasią. Nors iš pirmo žvilgsnio gal taip ir neatrodytų. Kartais pagalvoju, kodėl vien paradoksai mano gyvenime, kodėl kitose sferose negalėčiau parodyti tokio ryžto, užsispyrimo, pasiaukojimo, ištvermės ir darbo. Gal tiesiog daugiau niekam neužtenka. Bet juk turėčiau nepasiduoti. Jei grįžtant prie veiklos, tai tokios tiesioginės išsiveda knygų rašymas, darbas treneriu. Nes nei skaitydamas, nei sportuodamas (nebent esi profesionalas), nieko neuždirbsi. Dėl trenerystės, - na reiktų mokslų kažkokių ir pasiekimų, mėgėjai nelabai tokiais patampa, o ir man treniruoti kažką nelabai, o ir metai. Su knygu rašymu rizikinga. Be to, kad mėgstu skaityti, dar nereiškia, kad galiu rašyti. Viskas būtų kitaip, jei galėčiau pati būti sportininke. Bet laiko atgal neatsuksi. Visų aplinkybių tuometinių nepakeisi. Ko negali pakeisti, su tuo reikia susitaikyti. Vis galvoju, jog reikia kažką sumąstyti, bet vien sienas matau prieš save. Prie to daug kuo prisidėjo išugdytas bejėgiškumas ir įvaryti nepilnavertiškumo kompleksai. Turiu begalę baimių. Sunku apsipręsti. Vis vengiu. Na bet reikia kažką daryti. Jeigu galėčiau verstis, tuo, ką dievinu, tikriausiai nebereiktų nieko daugiau man šiam pasauly.

o žmogaus?

Mhm... Šiuo metu svarbiausia man būtų rasti tą veiklą, iš kurios galėčiau verstis, ir kuri manęs neprivestų iki kominės depresinės būsenos, kaip kad buvo su mano buvusiu darbu Buvo klaiku... Dabar baisu net užsišokt ant ko nors panašaus. Na bent jau žinau, kur nelįsti. Tokia būtų šviesioji pusė viso to, ką teko iškęsti. Dar turint omenyje, mano emocinį nestabilumą, ribinį ir nerimastingą charakterį. Taip pat polinkį į depresiją. Visa tai be sociofobijos. Iš tikrųjų tik dabar pradedu suvokti, kad sociofobija tikriausiai ir būtų mano diagnozė. Nei depresija, nei asmenybės sutrikimai nepaaiškina mano atsiskyrimo, polinkio į tai ir visiško socialinių kontaktų nebuvimo. Nors jie taip pat turi tam didelę įtaką. Kai pagalvoju, iš tikrųjų nuo pat mažumės buvau tokia. Nesistebiu, kad tėvam buvo dzin ir jiem tai toli toli tokius dalykus suvokti, bet niekaip negaliu suvokti mokytojų nekompetencijos, negeranoriškumo. Juk, jei pradėčiau analizuoti, viskas taip turėjo būti akivaizdu iš šono, ir ypač pedagoginį išsilavinimą turinčiam žmogui. Tik vietoj pagalbos, dar didesnis smugdymas. Klaiku. Šiandien kažkaip kilo mintis, kad aplinkiniam atrodau kaip kokia psichopatė: vengianti, nebendraujanti

Netyčiom ''send'' paspaudžiau Nevisai atsakiau į ''žmogaus klausimą''. Na iš esmės, kaip minėjau, tas veiklos klausimas yra svarbesnis. O žmogaus klausimas, na jis nėra toks gyvybiškai būtinas ir taip iš esmės nepakeistų situacijos, nesuteiktų tiek gerų emocijų ir pasitikėjimo savimi. Nors gal būt viskas ir būtų, turėtų būti atvirkščiai. Bet tuo abejoju. Neslėpsiu, būna, kad labai noris vakarais, naktimis, gulėti su kažkuo apsikabinus , arba eit pasivaikščiot karštais vasaros vakarais arba rudenį, žiemą žiūrėti filmus ir šiaip būti kartu. Na bet yra kaip yra. Nes visgi nesinori su kažkuo. Reikėtų atitikimo, bendros traukos ir priėmimo. Be to, kaip kažkas buvo pastebėjęs, du sužeisti, sergantys ar kaip kitaip pavadinsi (nerandu tinkamo žodžio), na vargu ar gali būti kartu. Manau visgi vienas turėtų būti tas balansas, ramstis. Nes kitaip pražūtis.

Labas, kaip sekas ?