Prisijunk prie manęs ir įveik sociofobiją !

Reikalas toks: Esu vaikinas 25 m ir aišku sergu gan sunkia sociofobijos forma, juk kitaip ir nebūčiau čia prisiregistravęs. Nors esu išvaizdus ir prie pinigo, tačiau gyvenimas tampa tikra kančia dėl šios ligos, labiausiai nerimauju dėl to, jog negaliu rasti antros pusės.
  Dabar prie reikalo: radau rusiškame saite metodą kaip atsikratyti šios problemos. Reikia daryti tai ką bijai, palaipsniui ( pradedi nuo lengviausių užduočių ir varai link sudėtingesnių) kad suprastumėte apie ką eina kalba štai čia nuoroda į mano skelbimą ir ten viskas aprašyta http://www.kooperuokimes.lt/pasiulymas/pranku-filmavimas-ir-savo-asmenybes-tobulinimas/. Vienas iš pavyzdžių čia (jei mokate rusiškai) https://www.youtube.com/channel/UCCDo9ciokvF71O_25QfZolw/videos  gal tai kažkam pasirodys per kvaila, bet patikėkit tai veikia !  Jei nebijai - prisijunk prie manęs ir einam kartu vykdyti užduotis ir žinoma keisti gyvenimą. Čia mano facebook, susirašom ir varom ! https://www.facebook.com/vitalijus.serioginas  susitikti su manim nebijokit juk aš irgi kaip ir JŪS, sergu sociofobija

"Reikia daryti tai ką bijai, palaipsniui ( pradedi nuo lengviausių užduočių ir varai link sudėtingesnių)"

As ir ta darau siaip 2 metus.

Ir kaip sekasi ?

Darau, tai ka kiti standartiniai zmones daro: vaziuoju i darba, einu i parduotuve, vazineju masina, susitinku su draugais, gatveje galiu eit iskeles galva... Daug ka darau. Ir taip istisus 2 metus. Nesustodamas.

P.S Sudetingi dalykai ir nesudetingi, pas mane tokio nebuvo. Darydavau is kart jei papuldavo ir sudetingus...

sveikas, Vitalijau, ar jau issigydei sia problema? nes pas mane ji taip pat labai sunki, na zinoma ne tokia sunki kaip kokia mintis nusizudyti ir panasiai, bet turiu begale problemu atvirai pasakius, jeigu dar vis neissigydei, o jei ir issigydei duok zinot. Aciu!

Numire cia visi jau absoliuciai, bet vistiek parasysiu. Ar kas nors cia yra visiskai pilnai issigydes sociofobija 100%? Bet jau grynai 100%, kad bet ka gali daryt. Eidamas gatve random panas kabint, puikiai ir laisvai jaustis vakareliuose, pasitikinciu balsu sneketi grupeje zmoniu, darant prezentacijas. Komentarai kaip isejau is komforto zonos nors ir jauciausi nepatogiai, nesiskaito kaip sociofobijos iveikimas. Iveikei tik tada, kai 100% atsipalaidaves ir be itampos tokiose situacijose esi. Ar tokiu yra cia?

Man atrodo, kad neimanoma isgydit sociofobijos. Patys daktarai dar net neissiaiskine normaliai is kur ji atsiranda. Buvo tyrimu atlikta, kad sociofobijos genas egzistuoja ir tai gali buti genetika, tada tai nepagydoma amziams.

Plius ne visiem del vienodu priezasciu atsirado sociofobija ir ne visiem ji vienoda. Kai kuriem padeda ejimas is komforto zonos ir kova su baimem, kitiem tai tik pablogina tai dar labiau viska, nes dar labiau bijot pradeda tu situaciju.

Tik vezys blogiau uz sociofobija. Geriau netureciau rankos arba kojos, arba viena ausim buciau kurcias, bet netureciau sito nemato kalejimo ant saves. Dieve, uz ka sitaip mane baudi... Beleka cia prirasiau, gal siaip kazkas pakomentuosit.

O kur tu skaitei apie tokį geną? Gal gali nuorodą įmesti, nes kažkaip neįtikimai skamba.
šiaip psichoterapija padeda, bet reik daug laiko, kad bent truputį į norimą pusę pasistūmėt. O dėl 100% kad atsikratyt sociofobijos irgi abejoju.

https://www.psychologytoday.com/blog/the-athletes-way/201703/genetics-play-role-in-social-anxiety-disorder-study-finds

https://www.sciencedaily.com/releases/2016/01/160120092655.htm

https://www.verywell.com/what-are-the-genetic-causes-of-social-anxiety-disorder-3024457

O tai tau niekada nekilo mintis, kad gali but genetika? Negi jum visiem nuo mokyklos laiku ta sociofobija atsirado? As kiek anglisku forumu paskaitau tai ten kokiem 80% del patyciu mokykloj atsirado sociofobija, bet yra 20% tokiu, kuriem jau ankstyvoj jaunystej tai pasirode, dar net i mokykla neinant.

Egzistuoja toks dalykas kaip didelis jautrumas, kuris yra paveldimas, kaip ir bet koks kitas asmenybes bruozas. Jautrumas yra asmenybes bruozas kaip pvz. koks daug snekejimas ar nekantrumas (kantrybes neturimas). Jautrumas reiskia, kad tu del visko pergyveni, viska 100 kartu permastai. To pasekoje, jautrumas yra pagrindinis elementas sociofobijos turejime. Jei tu nebutum jautrus, tau viskas pohui butu, tu niekada neturetum sociofobijos. Parodyk jautrumo neturinti ir sociofobika? Toks neegzistuoja. Visi sociofobikai ziauriai jautrus.

Kodel kalbu apie genetika? Nes mano mama ziauriai jautri ir as is jos viska garantuoju paveldejau. Visus iprocius is jos paemiau. Viska turiu patikrinti 100 kartu, uzsirasyt viska, susiplanuot ir t.t. Paimk tuos genetiskai pohujistus, jie nei planuoja nieko nieko, deja skersa ant visko, todel ir atsipute yra.

Plius man bunant 7 metu jau pasirode pirmas sociofobijos momentas. Buvau namie, sese nuejo pas kaimyne drauge ir pas ta drauge jos drauge atvaziavo. Visos 3 panos mane pas jas kviete, bet as neisdrisau eiti pas jas. Stovejau kieme ir jauciu viduje kazkoks keistas jausmas manyje. Stovejau ir nesupratau kas man cia darosi. Man sirdis pagreitintai dauzesi, drugeliai jautesi pilve, sukiles adrenalinas buvo, bet as to tada nesupratau. Supratau, kad kazkas ne taip ir nenoriu ten pas jas eiti. Apsisukau ir nuejau namo. Metai bego ir keli geriausi kiemo draugai kviete pas save i gimtadieni. Man tada 10-11 metu buvo lyg. Pirma karta nuejau ir pilna nepazistamu vaiku ir vel tas pats jausmas mane aplanke. Sirdis dauzosi, pilve drugeliai, bet nesuprantu kas man yra. Taip ir prasitryniau visa vakara prie tu savo 2 draugu, o su kitais visai nebendravau. Metai bego bego ir viskas tik blogejo. Atejo 15-16, tada mokykloj kiti pradejo balius festivalius kaip ir visi daro dabar tokio amziaus, o as nenorejau tokiu dalyku, man jie nepatiko ir dar labiau didejo izoliacija, dar labiau pradejau zmoniu bijoti, nes as buvau kitoks, su jais nebaliavodavau. Buvau mokykloj patyciu, bet man jau tada buvo problemu su drovumu iki to momento. Mokykla man tik sustiprino sociofobija, bet tai nebuvo priezastis jai atsirasti. Kaip jau rasiau dar iki mokyklos pasirode pirmas momentas sociofobijos. Kazkada cia mama nuotraukas mano maziuko parode ir sako: ziurek 4-5 metai tau, o tu apsizliumbes kieme begioji. As klausiu jos kodel apsizliumbes: sako mes tik tave viena palikdavom 2-3 minutem ir pradedavai verkt.

Cia ir dabar esu, jau virs 20 ir viskas tik blogyn ir blogyn, nei uzsienis nepadejo nieko. Kuo vyresnis, tuo blogeja sociofobija, nes vis daugiau atsakomybes ant tavo peciu ir turi buti "normalus" pagal visuomenes stereotipus. Zodziu terapija niekada netikejau ir nezinau ar kada tikesiu. 1000 kartu save nuostabiu pavadinsi ar kas pasikeis? Pozityvumas nepakeicia realybes, cia tik angliskai brainwash darzelinukam vaikam. Daug galima cia sita tema rasyt, bet viskas beprasmiska. Tik issikalbi ir tiek.

Mano atveju genetika 100%. I savo mama uztenka paziuret. Sese visiska mano priesingybe. Drasi, pasitikinti savimi extroverte. Raso internete, kad 50% tikimybe paveldeti tam tikrus genus is tevu. Man "pasiseke" is mamos paveldet, sese panasu negavo is jos nei vieno geno.

Daug kas galvoja, kad yra zymiai baisesniu ligu uz sociofobija, bet jeigu stipriai susimastai, tai tik vezys uz sociofobija ziauriau.

Zmones buvo sukurti bendravimui, socialine butybe, o sociofobija mums tai trukdo daryti. Cia tas pats, kas bandyti kazka paimti su surakintom rankom. Kazkiek iseina, bet labai prastai ir pries visus apsijuoki, kai daiktas, kuri nori paimti, iskrenta is ranku.

Na mano tėvai komunikabilūs, tėvas ypač, tai apie genus niekad negalvojau. Ir jei šis dalykas juda kažkuria linkme reiškia gali ir pakreipt kryptį, turiu minty, kad jei blogėja, reiškia gali ir gerėt, tik tam žiauraus darbo reik. Apie tuos pozityvus kuriuos rašei tai tikrai nepadės kartojimas koks aš gražus, čia tai 100% su tavimi sutinku. Bet gal kokia kognityvinė, elgesio terapija labiausiai padėtų.
Gali būt ir cheminis disbalansas smegenyse ir tokiais atvejais padeda vaistai. Man buvo taip, kad negalėjau trūliku važiuot, mane panika apimdavo dėl tų visų žmonių taip arti, kitoj stotelėj iššokdavau. Bet man asmeniškai padėjo vaistai, konkrečiau neuroleptikai, apramino, bišk iš pradžių buvau zombis, bet po to organizmas apsiprato ir dabar jokio zombizmo nejaučiu ir bent jau trūlu važinėju norm. Dėl buvimo žmonių grupėj bišk kitaip, ypač kai reik bendraut, bet ir tai išmokau su žmonėm komunikuot per daugel metų, nes žiūrėdavau kaip kiti bendrauja, kaip atrodo pasitikintys žmonės, kaip pvz reik "pasirodyt" per darbo pokalbius. Aišku tai iš manęs nerealiai daug jėgų atima, bet įmanoma. Bet šiaip man įdomu, o tu jauti didelį poreikį žmonėms? Na, nori bendraut? Nes aš tai nelabai ir dėl to labai nepergyvenu, va tik kai būna kai reikia bendraut, tai sunkiau, bet galima ieškotis darbų, kur nėr žmonių srauto didelio, va su mokslais sunkiau... Taip ir nebaigiau.

nezinau kiek pagydoma socialine fobija, cia turbut nuo ligos sunkumo priklauso, bet esme yra ja apraminti. Kabinti panas ar patogiai jaustis vakareliuose bei tarp svetimu zmoniu, prezentacijose ar kur nepatenki kasdien visada bus sunku, tai naturalu, turi buti to nerimo, kad zmogus jaustusi ne tuscias, gali uzsimetes bromo kiaurai eiti per kabinimus ir vakarelius, bei zmones, bet tai dirbtina ir tuscia, nerimas naturalus duoda jausma ir stabdi, cia kaip narktikai kuo labiau vartoji be perstojo tuo labiau degraduoji, nes nieko nejauti, niekas nekelia jausmu, apatija, o nerimas ne tik parodo baime, bet ir zmones bijo ir nerimauja del simpatijos ir tie mazi nerimukai yra gerai, juk zmogus yra socialine butybe, per jausmus pasauli supranta, 5 pojuciai pas zmogu - uosle, lietimas, klausa, matymas, bei skonis yra butent patirties, zodziai skurus reikalas apibudinti kazkam, tik palietei ir zinai koks jausmas, kokia chemija vyksta, o pamegink apibudinti skoni sokolado zodziais? niekalas, davei kasneli ir abu suvokiat ta pati, tai jausmai ir patirtis yra daug iskalbingesni nei zodis, todel nerimas irgi to dalis, jei jis nera is rimu isvirtes ir zmogu kamuoja, bei alina. Visko su saiku sako musu liaudies ismintis. Panu kabinimo galima ismokti, buti nedroviam su zmonem taip pat, jausmu negalima issigyditi visai, cia utopija, tu negali issigydyti malonumo irgi, kaip ir sleikstulio, bei geidulio, viska galima tik numalstinti iki normos, nors ir uztrunka. Nerimas irgi vienas is tu jausmu. Pamastykite globaliau. O visi mazmoziai kaip panos, prezentacijos, buvimas tarp zmoniu, rateliai, tai praeina, kai nesikonsentruoji i save ir ka galvoja, o tiesiog kalbi, bendrauji, svarbu nebijoti nieko, nuo to nemirsi, ta vidini mirima reikia isgyvendinti per praktika. Toks patarimas bendraujant su merginomis, pirma nustoti jas kabinti, o imti tiesigo bendrauti, neutraliai, kai kabinat ir nezinot ar patinka, visada bus atmetimas kaip variantas, o jei neutraliai, tarkim patinka mergina, bet jai nerodai to, kam? parodysi veliau, dabar del saves uzkalbini neutraliai, ei, gal zinai kur cia pakeliui ir bankas ar vertimai kokie ar belekas, neturi reiksmes ko klausi ir bendrauti, tik nesimeilinti, nekibti, merginos kitaip ziuri ir sutrinka net jei ju nekabinsit, jei nerodysit jom simpatijos iskart, tai bus kaip paklausimas, kuris baimes neisauks tokios, o ji reaguos kitaip nei i pastovius kabinimus, kuriu mergnos turi n ir jas vargina tai, negausit neigiamum, pasitreniruokit su tokiais dalykai kaip uzkalbinti nepazistama mergina ar vaikina ir paklausti tiesiog patarimo, kas kur randasi, kai jum tai bus lengva ir matysite, kad nekelia baimes, tada galit ir kitaip bendrauti, nuo neutralum pradekit, nereikia galti, kad mergina kalbinant butina tik ja kabinti ar siekti jos, galima ir i ja ziureti tiesiog kaip i kita zmogu, to ismokite ir bus kitaip viskas. sekmes

Čia gal daugiau patarimai kukliems, bet ne sociofobikams.
Kur tau norm. nerimas kai negali trūlu važiuot, nes nuo komposterio garso būdavo vos ne smegenys sprogsta ir norisi bėgti... Dėl to panų kabinimo irgi... Man toks jausmas, kad arba nelabai žinote kas tai yra sociofobija arba tiesiog nuvertinate. Nes viena yra šiaip jautrumas ir kuklumas, kita, kai nebegali socioalizuotis. O tai jau visai kas kita.

Nu va. 3men kariuomenei praleidau ir nei kiek nepagerejo sociofobija. Siandien ejau i eurovaistine ir reikejo prieit prie konsultantes paklaust. Ir kaip buvo galima tiketis visi baimes cilindrai pasijunge ir sirdis pradejo dauzytis. 3 men kariuomenei kiekviena diena su kruva bandos kalbiesi, bet vistiek nedingsta visa sociofobija. Dar vienas irodymas kad saves metimas i ta situacija padeda tik tai situacijai. Patenki i kokia kita situacija ir vel viskas is naujo.

Siandien galutinai supratau, kad mano sociofobija yra genetika ir as jos niekada neiveiksiu, nes tai yra neimanoma. Pasiduodu ir nesvaistau laiko daugiau.