Profesionalų pagalba

O man sociofobija pasireiškia tuom, kad stengiuosi vengti bet kokių kontaktų su žmonėmis, o jei reikia kieno nors dar ir ko paprašyti, kad ir trupučio pagalbos, kūną pradeda mausti, didžiulis stresas apima. Ir šiaip visada šalinuosi žmonių, ypač tų, su kuriais tektų persimesti bent keletą žodžių. Pamenu, kad iki mokyklos baigimo labai drovėdavaus mergaičių. Jei tekdavo prie jų sėdėt, visas kūnas pradėdavo drebėt, o kalbant su jomis, sunku buvo išlaikyti normalų balsą ir skruostai dažnai labai labai degdavo. Nors tada atrodė, jog tai buvo nepakeliama, bet dabar sau patinku toks, koks buvau, o buvau toks toks vėjų blaškomas svajoklis

niekas rašo:Man ne tik kad sunku gyvai ką pasakyt, bet parašyt taip pat...

Man panasiai buna kai kokia gilia minti bandau isreksti rastu, buna kad rasau, pasku taisau, vel taisau, o galiausiai istinu viska ir jauciuosi blogai del to kad nesugebejau minties isreiksti.

Žmogus rašo:Pamenu, kad iki mokyklos baigimo labai drovėdavaus mergaičių. Jei tekdavo prie jų sėdėt, visas kūnas pradėdavo drebėt, o kalbant su jomis, sunku buvo išlaikyti normalų balsą ir skruostai dažnai labai labai degdavo. Nors tada atrodė, jog tai buvo nepakeliama, bet dabar sau patinku toks, koks buvau, o buvau toks toks vėjų blaškomas svajoklis

Taspats ir su manimi buvo, karta reikejo po du susesti, nes mokytoja kazkokias knygas isdalino, o ju nedaug buvo, tai po du turejom skaityt ir mane so tokia pana pasodino tai as tik apsimeciau kad skaitau, nes paskaityt nesugebejau, itampa buvo labai didele ir karsta pasidare, jau geriau kai su bulintojais tekdavo sedet negu su panom...

soledada rašo:o kaip jums pasireiskia sociofobija jeigu jus neraudonuojat? tai ko bijoti tada? kvailas klausimas aisku, bet idomu

Tai man jauciasi, kai bunu aplinkoj, kur daug jaunimo ir vengiu persimest keliais zodziais su mazai pazystamais zmonem. Nemegstu, kai tenka vienam eit per sules koridoriu, dar tada, kai jaunimo neileidzia i klases ir jiems tenka prie kabinetu ant suoliuku sedet. Kaip tik einu, taip ir atrodo, kad visi i mane ziuri. Labai nervinuos, kai reikia atsakineti pries klase ar i mokytojos duodamus klausimus (delnai prakaituoja, seile daznai rynu). Suraudonuoju, kai kazka nusisneku ar kas pradeda juoktis. Ypac ziauriai susinervinu, kai dar kas uz nugaros sako man kad paraudau.

Man mokykloj ir siaubas budavo , mokytojai klausinedavo kas man yra , palikdavo rastelius jai turi problemu sakyk , bijodavau visu ypac klasiokiu , tik uzkalbina is karto pasimetu . Darbe tai buvau ivaldes mena ,kas kur vaiksto ,kaip ko nesusitikt nu ir pan. daug tokiu dalyku ,veliau atsirado panika tokiose situacijose ir prireike psichiatro pagalbos

man visa esme sociofobijos, kad aplinka(zmoniu), kurioje tenka buti, atrodo smerkia mane. atsiranda nepilnavertiskumo kompleksas, nepasitikejimas savimi. ir jeigu kas nors netycia is tos aplinkos uzkalbina ar siaip, kaip nors demesi parodo, tai ziaaaauriai pasimetu ir del to tenka stengtis kiek imanoma numatyti i prieki, kad tokiom situacijom pasiruostum arba geriausiu atveju, isvengtum. nu ir kontaktavimas su merginomis visa tai padidina bent 10 kartu

Man ir problema su merginom

Tai man irgi su merginom bendraut kur kas nedrasiau..

Man sunkiausia su nepažįstamais žmonėm. Jei užkalbina netikėtai, tai dažniausiai sukelia šoką - pradeda daužytis širdis ir norisi pabėgti kuo toliau. O lyties neišskirčiau, visiškai vienodai ar mergina ar vaikinas.

o man jei gatvėj kur netikėtai užkalbina, tai kaip tik ne taip baisu, nepasimetu ir atsakau. baisiausia bendraut su kursiokais, buvusiais klasiokais ir šiaip pažįstamais žmonėm, su kuriais beveik nepalaikau ryšių, bet lyg ir turėčiau palaikyti. labai nervinuosi kai sutinku kokį buvusį klasioką autobuse ir reikia su juo kalbėt, bet visiškai neįsivaizduoju, apie ką. aš irgi turiu problemų, bendraudama su kita lytim, nors dabar jau mažiau nei seniau. vaikystėj išvis nekalbėdavau su berniukais, nes jie labai blogi man atrodė ir iki kokios 10 klasės niekad su vaikinais nebendraudavau. dabar tai daugiau kaip tik su vaikinais, nei su merginom bendrauju. bet jeigu su manim pradeda flirtuoti, tai žiauriai pasimetu, nes nežinau ką daryti, čia man labai baisus dalykas

Gal kas Klaipėdoje galėtų patarti gerą specialistą (nesvarbu privačiai ar ne), nes kiek teko lankytis nelabai ėjo išdėstyt problemos (čia mano turbūt problema). Kažkaip sunku pasakot kitam vyrui, kokios vaikiškos bėdos kankina .

Tai gal tada moteriai lengviau būtų? Manau, kad daug kam sunku.

gaila kad sitam forume nera tikro psichologo, galetu buti koks skyrelis,gal padetu kazkiek, patarimu kokiu duotu

O aš dėl sociofobijos ir iki Vasaros 5 buvau priėjus! Ir man ten labai patiko:) Ten yra toks dienos stacionaras, kur gydomi žmonės su sąlyginai nedidelėmis psichologinėmis problemomis - depresija, kažkokiais asmenybės sutrikimais, šiaip pasimetę gyvenime ir pan. Gaila, kad tuo metu, kai aš buvau, daugiau nieko su sociofobija nebuvo, bet šiaip panašių problemų buvo. Žodžiu, ten 1,5 mėn. kiekvieną mielą dieną vaikštai į užsiėmimus (nuo ryto iki pietų). Ten vyksta visokie pokalbiai grupėse, meno terapijos, relaksacijos, taip pat individualios konsultacijos su psichiatrais ir psichologais. Negaliu pasakyti, kad labai padėjo (ar, juolab, kad išgydė), bet tikrai buvo naudinga - padėjo šį tą apie save suvokti, permąstyti ir pan. Labai noriu dar ten sugrįžti, tik labai sunku atrasti laisvesnį pusantro mėnesio, per kuriuos galėčiau po pusdienį ten leisti.

o kaip tu iki ten priėjai? į vasaros 5 galima tiesiog šiaip nueiti, ar reikia siuntimo iš kažkur? kiek kainuoja tas dienos stacionaras?

Į tą Vasaros g.5 Dienos stacionarą reikia psichiatro siuntimo. Jį gali duoti ir valstybiniai, ir privatūs psichiatrai (dėl psichologų abejoju). Man viena gydytoja pati pasiūlė, tąsyk atsisakiau, o vėliau, kai pasiryžau, ėjau pas kitą gydytoją ir pati siuntimo prašiau. Ir ta iš karto nieko neklausinėdama jį išrašė. O tam Dienos stacionare viskas nemokamai, ir dar pietus nemokamus duoda:)

O gal kas zino, pas privatu einant kiek reikia eiti, viena kart per savaite ar kasdiena? ar pagal susitarima?

Karts nuo karto apsilankau pas psichiatrus, bet ne privačius, o "nemokamus" valdiškus. Šiaip priklauso viskas nuo to, ant kokio gydytojo pataikysi. Būna nuo labai gerų, iki tokių, kurie tik vaistų prirašo ir nieko nesigilina.

Kaune tai spėju man labiau pakenkė nei padėjo. Paskui išvažiavau Vilniun, tai ten buvo labai gera psichiatrė ir labai padėjo. Toks žmogus, kuris nepuola iškart rašyti vaistų, o įsigilina į visas problemas. Dabar vėl grįžau į Kauną, bet vis dar neskubu čia prisiregistruoti prie vietinės poliklinikos vien dėl tos psichiatrės... Nes jei kartais būtų blogai, tai daug mieliau važiuočiau į kitą miestą susitikti su ta gera psichiatre, nei vėl bandyti laimę Kaune. (gaila tik, kad dėl ne psichiatrinių problemų irgi negaliu Kaune kreiptis bet, laimei, paskutiniu metu su sveikata viskas gerai)

Tik turiu kiek kitokią problemą, nei vien sociofoiją (sociofobija yra ne pagrindinė problema, o labiau eina kaip esamos dalis), tai gydymo patirtim pasidalint negaliu, nes kas tinka man, tai nebūtinai tiks kitiems. Tik, esminis patarimas tinkantis visiems, nepulkite gerti visų vaistų, kuriuos tik išrašo. Gydytojai gali ir klysti, ir neįvertinti tiksliai psichologinės būsenos, organizmo jautrumo ir, galiausiai, dažnai gydytojai yra suinteresuoti prirašyti kuo daugiau vaistų, nes farmacijos kompanijos duosniai už tai atsilygina (ne sąmokslo teorijos čia, o realybė). O vaistai tai ne saldainiai, gali labai smarkiai atsiliepti visai sveikatai ir psichinei būsenai... Aš asmeniškai labai nukentėjau, kai sykį išrašė man ne tų vaistų.

gal galetum kontaktus imesti tos geros psichiatres vilniuje?

Ten valdiška, ne privati. Parašiau pm klinikos pavadinimą

vakar ir aš pagaliau pas psichiatrę nuėjau. nepasakyčiau, kad patiko dabar bandysiu gerti vaistus ir lankysiu psichoterapiją, žiūrėsiu kas išeis. bet visai kietai jaučiuosi, turėdama diagnozę su raide F

Labai įdomu būtų sužinot, kai jaučiatės tie, kurie vaistus gert nusprendžiat.

kaip jaučiamės prieš gerdami, ar pradėjus gerti?

Prieš gerdami.

blogai
na man asmeniškai pasireiškia labai stiprus nerimas universitete ir visokiose socialinėse situacijose. nuo jo atsiranda dar visokių skausmų ir širdis labai smarkiai plaka. ir dar beveik visada būnu prislėgta ir suirzus. ir blogai miegu ir valgau.

na o kaip jautiesi vartodama vaistus?
blogai valgyti ir as noreciau, neiseina