Kodėl tyli?

Ar yra kas nors jums pasakę: kodėl nekalbi su mumis? kodėl tyli visą laiką?
Ar jus erzina tokie klausimai?

Kaip į tokius klausimus reaguojate?
Jums tai įžeidimas, nes jautriai į tai reaguojate ar pastebėjimas, jog pašnekovas domisi jumis ir nori įtraukti į pokalbį?

Ir kaip atsakote į tokius klausimus?
Aš esu geras klausytojas.
O gal, noriu ir tyliu!
Ar nieko neatsakote, susigėstate ir nuleidžiate akis?

dazniausiai atsakau 'neturiu ka pasakyti' anksciau nervuodavo tokios pastabos, bet dabar jau nekreipiu demesio.

Ankščiau būdavo įvairiai, dažniausiai dėl tokio pasakymo susigėsdavau, dažnai nežinodavau ką atsakyti, o dabar... nepasakyčiau, kad tokių komentarų sulaukiu, ar žmonės jau tam tikrame amžiuje gal neberūpi, kad kažkas nešneka, ar jie supranta, kad ne visi nori šnekėti, ne visi turi ką pasakyti konkrečia tema, ar aš tiesiog daugiau šneku.... Nežinau kuris iš šių variantų
Nes paprastai tų 'ko nieko nesakai', 'ko tyli' ir t.t. sulaukdavau kai dar mokykloje mokinausi, vaikams ir paaugliams tai užkliūdavo, kad aš tyli, kad uždara, kad neprisijungiu laisvai pokalbį, ar kad pokalbio jokio nepradedu pati, jie dėl to mane laikydavo nuobodžia. Žinoma, tą mastančių žmonių pasitaiko ir dabar, bet kažkaip nebeprisimenu kada paskutinį sykį sulaukiau priekaištų ar pan kad nieko nesakau.
Bet šiaip jo, rodos daugiau ir laisviau pradėjau šnekėti. Dabar kada baisiausia būna išžioti nasrus, tai kai jaučiu, kad tai ką pasakytyi noriu pasakysiu sumaldama. Nes tą iki šiol darau - kalbėdama malu. Nevisada ir tiksliai nenustačiau kodėl taip būna kartais, o kartais ne. Nes rodos kartais šnekėdama nervinuosi, bet nesumalu, o kitą kartą sakau kažką labai rami ir gaunasi makaliūzė kažkokia, kurios niekas nesupranta, turiu kartoti ir vėl sumalu, tada jau susinervinu, vėl meginu....
Nepernešu to, ir nesuprantu kaip tai suvaldyti, nes nesuprantu iš ko tas kyla, kodėl neišeina aiškiai žodžių sudėlioti.
Bet šiaip į pokalbius jau dažniau įsitraukiu ir dažniau pradedu pati, nei ankščiau. Na, aišku, dažniausiai turbūt būdama tarp pažystamų žmonių, šeimos narių, tų, kurie žinau, kad galūt nesmerks (bent jau nedarys to garsiai ) Tarp nepažystamų gal ir daug daugiau tyliu, nebent iš kart jaučiu artimumą tam žmogui, ir tai, kad turim kažką bendro ar pan.
Nors ir šiaip vis mažiau ir mažiau aš jaudinuosi ką kiti pagalvos apie tai ką pasakysiu ar jie supras tai, ar jiems tas irgi bus priimtina... Koks gi skirtumas, juk dažnai tam ką kiti sako aš nepritariu, man nepatinka tas apie ką jie šneka... ir t.t.

O manęs tai kažkaip neklausinėja. Gal ir pamąsto, kodėl aš esu tyli, bet abėjoju ar kitiems žmonėms tai labai rūpi. Vieni žmonės tylūs kiti garsiai plepa ir juokiasi nesustodami ir niekam tai didelės nuostabos nesukelia...Bent jau mano aplinkoje. Aš kaip ir Aisling kartais sumalu žodžius. Bet tik tada kai būnu labai smarkiai įsitempusi, o tai būna retai.

Kažkada klausė, dabar priprato. Man kažkaip malonu, kai bando mane į pokalbį įtraukti. Deja, kai visi apsipranta su tyleniu kompanijoje, tad ir pasireikšti drąsos akimirka nelabai išeina. Tiesiog niekas nesitiki ir net nepastebi, kai nori kažką pasakyti.

Jo, klause manes ko toks tylus, ko nesneki, dar yra sake -skayk gi kanors, beleka, tipo protinga bandai tyledamas primest? o virsininkas yra sakes -tyli kiaule gilia sakni knisa.

Mokyklos laikais ir pirmais studijų metais klausinėdavo, kodėl aš niekad nekalbu ir ar aš išvis moku kalbėti, atsakydavau nežinau arba nieko nesakydavau. Jeigu klausia nepiktai bei nejaučiu, kad iš manęs šaiposi, reaguoju į tai palankiai, laikau tai kaip draugiškumo rodymą. Aišku, kuomet sulauki ko nors panašaus į "gal tau kas nors prišiko į burną", nelabai maloniai jautiesi.
Tačiau keista, bet jau senokai to niekas nebeklausinėja, nors ir netapau nei kiek kalbesnis. Dabar tą klausimą pakeitė kitas - kodėl aš visada toks liūdnas.

hmm, nu aš kartais bandau už akių užbėgt ir pasakau, kad daug nešneku

šiaip nepamenu, kada ir iš ko paskutinįsyk tokį klausimą gavau, bet dabar greičiausiai sakyčiau, 'nenoriu ir nešneku'

Aš tai dažnai tyliu ir nekalbu, nes jaučiuosi, lyg neturėčiau tam jėgų. Viskas atrodo taip sunkiai ;D Jeigu bandau kalbėti, tai dažniausiai gaunasi nerišlūs, nelogiški sakiniai.

Būna, kad erzina, ypač, jei matau, kad mane stato į aukos, o save į gelbėtojo poziciją. Būna, kad pagaunu azartą gaudyti tokius asmenis, ir šį klausimą panaudoju įžiebti diskusijai.


Atsakau:
a) o ko tu kalbi? Nepatogiai jautiesi, kai kažkas šalia tyli?
b) ne tyliu, o stebiu ir analizuoju. tada išdėstau trumpą kursą apie šių veiksmų reikšmę ir svarbą, žmonių socialinio elgesio tipus ir pan.
c) susimėtau, ir burbteliu kažką, kuo vėliau pati stebiuosi

Visų pirma pamanau, kad toks žmogus mane laiko auka, susivaržiusiu, nesugebenčiu už save pastovėti žmogumi, kuriam būtinas postūmis iš aplinkos, arba, kad žmogus tyrinėja, kas slypi už mano fasado, provokuoja, bando pralaužti ledus.

man irgi daug kartu sakydavo ko toks tylus tu gali ka nors ppasakyt ir pns mane tai werzindavo vien todel kad as noredavau sneketi tryksdavau noru ka nors pasakyt bet negaledavau nes iskart pasimesdavau per ta sociofobija prakeikta kiek praradfes mergu bl kalbindavo kabindavo o as nieko neatsakydavau nes budavau prileides i kelnes nu zodziu ziauru o dabar tai kazkaip pradejau kalbeti labiau bendraut aisku su bernais o su mergom kaip bijau taip bijau

Man atvirksciai buna. Kadangi bijau buti atstumtas ir nesuprastas, tai dazniausiai daugiausiai sneku, vedu pokalbi ir klausineju visko ko reikia ir nereikia. Tik daznai uzknisa kai kiti sedi, tyli, nieko nesako, labai nuobodu buna. Noretusi, kad ir manes kas panasiai paklausinetu, pasidometu, kartais gerai ir tik klausytis.

Manęs dažnai to klausia. arba : kas iš tavęs kalbos dovaną atėmė... šiaip tai jei būtų atėmę,išvis nekalbėčiau,bet kartais gi pasakau ką nors.. 
Kai klausia ko nekalbi,nieko neatsakau dažniausiai. Bet man patiko anafoj mintis. Gi nenoriu ir nešneku,koks jų reikalas.

Aš tylus būnu dėl visokių priežasčių. Dažnai negaliu mažai pažįstamais žmonėms atvirai sakyti ką noriu, bet tai vadinama kalbėjimo kultūra, jei laisvai kalbėčiau tikriausiai būčiau palaikytas šiza nors nusišnekėti galime visi.
Daugiausiai sužaidžia tiesiog prigimtis. Tiesiog nemėgstų šnekėti, ypač kai nesinori. Bet kartais ir noriu tik be perstojo šnekėti, dainuoti, kalbėti glosolalijos kalba.

MelaOi rašo:
Ar yra kas nors jums pasakę: kodėl nekalbi su mumis? kodėl tyli visą laiką?
Ar jus erzina tokie klausimai?

Kaip į tokius klausimus reaguojate?
Jums tai įžeidimas, nes jautriai į tai reaguojate ar pastebėjimas, jog pašnekovas domisi jumis ir nori įtraukti į pokalbį?

Ir kaip atsakote į tokius klausimus?
Aš esu geras klausytojas.  
O gal, noriu ir tyliu!
Ar nieko neatsakote, susigėstate ir nuleidžiate akis?

erzina bet koks įkyrumas ir nemąstymas. šiuo atveju tai lindimas į žmogaus netgi vidinę erdvę, savijautos reguliavimas ir t.t. absurdas.

Aš tylėjau, bet nebetyliu ir nebetylėsiu. Tarp bukagalvių pavojinga tylėti.

Obsession rašo:Aš tylėjau, bet nebetyliu ir nebetylėsiu. Tarp bukagalvių pavojinga tylėti.

Labai teisingai užteks tylėt, reikia už save pakovoti. Reikia ne tik sau pačiam save priimti, bet ir tai parodyti kitiems, kad tai priimama, priimtina. Aš su mielu noru prisidėčiau vienijant žmones, kurie kovoja ne tik vidinę kovą su savo emocijomis, ego, protu, jausmais ir kt, bet ir prisidėčiau prie tų, kurie kovoja išorinę kovą - socialinę, kovą būti savimi. Tylėti tikrai pavojinga.

Mane erzindavo, nes pajusdavau nesaugumą, kaip lindimą į vidinę erdvę, kaip parodymą va tu kitokia... O dabar nebe tiek tyliu, šneku bet ką kad ir nesąmones nesukdama galvos ką kiti pamanys, ką pagalvos ir kaip atrodau. "Tyli kiaulė gilią šaknį knisa". Aš ir knisau tylėdama tik ne savo naudai, pykčio ir neapykantos duobę, kuri man pagadino sveikatą, o kitiems juk nusispjaut, tiems "sveikiesiems", kurie didesni ligoniai. Taip pastovėti, apginti save ir pakovoti reikia.

MelaOi rašo:
Ar yra kas nors jums pasakę: kodėl nekalbi su mumis? kodėl tyli visą laiką?
Ar jus erzina tokie klausimai?

1) Reikia pagalvoti  Apie tylėjimą yra pasisakę.
2) Taip erzina (mane daugelis dalykų erzina)

MelaOi rašo:Kaip į tokius klausimus reaguojate?
Jums tai įžeidimas, nes jautriai į tai reaguojate ar pastebėjimas, jog pašnekovas domisi jumis ir nori įtraukti į pokalbį?

Tai nėra joks įžeidimas, bet aišku visą tai priklauso nuo žmogaus. Koks tai žmogus ir kokiomis aplinkybėmis tenka būti tarp to žmogaus ar tų žmonių. Viskas nuo situacijos, negaliu pasakyti kaip galiu į tai reaguoti. Yra gyvenime kai tyčia prikišdavo prie kitų žmonių, viešumos, nors iš esmės žinojo mano tylėjimą. O tai jau būdavo žmogaus pastatymas į nepatogia vietą. Toks atvejis jau laikomas įžeidimu.

MelaOi rašo:Ir kaip atsakote į tokius klausimus?
Aš esu geras klausytojas.  
O gal, noriu ir tyliu!
Ar nieko neatsakote, susigėstate ir nuleidžiate akis?

Irgi priklauso nuo situacijos. Nors dabar nežinau kaip į tai atsakau ar atsakydavau ar atsakysiu.   Tiesiog čia galiu pasakyti savo tylėjimą, tai nėra baimė kalbėti. Na iš tikro gal kažkiek yra jaučiama baimė, bet problema ne ta. Tiesiog toks esu. Įvairiausi gyvenimo įvykiai, problemos...jau tokį mane padarė. Dažniausiai yra tą, kad paprasčiau neturiu ką pasakyti. Arba tiesiog nematau jokios prasmės apie tai kalbėti, nes tam tikromis gyvenimo dalykais esu teisus. Kiti klystantys, yra kitokio požiūriu į gyvenimą. Jei aš esu tolerantiškas žmogus, galiu bet kokį priimti žmogų, jį gerbti, branginti...o kitas toks nėra...tiesiog nenoriu su tuo žmogumi apskritai kalbėtis ir bendrauti. Ir tokiam tikrai neturiu ką pasakyti.

O šiaip esu stebėtojas, analitikas. Patinka būti nuošalyje, stebėti žmones, jų elgsenas, santykius ir t.t. Ir dar nepaminėjau, esu klausytojas, galiu nekreipti į save, savo gyvenimą...Bet galiu sutelkti dėmesį į kitą žmogų, jam padėti (psichologine prasme). Bet pagalba savo aš nesisiūlau. Kažkada (senai) taip darydavau, bet nustojau. Daugelis to nevertina, kad yra žmonių norintys padėti. Dabar esu prie vienos nuomonės, turi žmogus pats prašyti pagalbos. O ne ja kišti.

Jisatsu! Ir tu čia!    

kvk rašo:Jisatsu! Ir tu čia!    

Labai atsiprašau, bet neprisimenu arba nežinau Jūsų.  Labai ilgas laikotarpis kai nedalyvauju (nesilankau) forumuose. Todėl galimas dalykas, kad daug ko nepajėgiu prisiminti.  

Esu čia užsiregistravęs labai senai, kažkada aktyvus buvau, dabar čia labai retais atvejais užsuku prisimindamas iš neturėjimo ką veikti.

Jisatsu, žinau  

Monster rašo: o virsininkas yra sakes -tyli kiaule gilia sakni knisa.

Jo man direktorė darbe irgi tą patį sakė.

Tiesiog klausytis mėgstu labiau negu kalbėt