Sociofobija ir Gyvūnai

Ideja sitai temai kilo perskaicius [url="http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivairenybes/trikojis-suo-padejo-serganciam-berniukui-iveikti-baime-video.htm"]stai si[/url] straipsni. Nors cia raso kad jam taip kazkoks sindromas, bet man tai labai panasu i sociofobija. (Turbut delto kad pats ja turiu, o mes zmones linke savo savybes priskirti kitiems)
Zodziu sios temos esme apie gyvunu itaka zmones su sociofobija. Gyvunu terapija jeigu taip galima pavadinti... Kaip manote ar gyvunai gali padeti tokiems zmonems ir kaip? Jei taip tai kokie gyvunai tai gali geriausiai ir iki kokio lygmens (visiskai isgydo sociofobija ar tik ja palengvina) O gal kam dar blogiau su gyvunais? Jei turite koki gyvuna butu gerai jei parasytumet kaip jis itakoja jusu sociofobija. Ar be to gyvuno butu kas kitaip? Taippat ir is tu kas nelaiko gyvunu butu idomu isgirsti ka apie tai manote.
As tai katina laikau jei kas nezinot. O su sociofobija tai labai didelio rysio jis neturi, bet negaliu sakyti kad nepadeda, buna pakasai ji tai pradeda tada visur sokineti ir kai uzsizaidi su juo nebegalvoji neigiamu dalyku, nes demesys kitiems dalykams skirtas tada. Bet tik tiek ir padeda kad kartais demesi nukreipie nuo neigiamu prie teigiamu emociju, nors aisku ir tai gerai.

Kad visai išgydytų sociofobija, man atrodo neįmanoma. Jei gyvūnas jūrų kiaulytė, tai vargu ar išvis kuom padės. Va šuo jau kas kita.. Šiaip jaučiu, kad ir su gyvūnais nemoku bendraut. Šunim ypač Lyg ir noriu ką nors turėt, bet taip ir neturiu, nes galvoju taip, kad mano laisve apribos. Nors ir taip nieko neveikiu. Bet va, o jei staiga viskas ims gerėt.. Kas kad tas ir neįmanoma, bet vis tiek.. Dar kaip iš prieglaudos ar parduotuves parsigabent.. Ir su žmonėm dar bendraut reiks

Na jo, suo didesnis ir labiau prisirises prie seimininko. gal ir keistai nuskambes bet manau kad sociofobams daugiausia naudos duotu koks kovinis suo, nes tokiem sunim pasitikejimo savimi maziausiai truksta, o sunys ir seimininkai supanaseja per laika kaip kad sakoma. Tai va.
Jeigu galvosi kad neprades geret tai tikrai kad neprades, taip kad mesk tokias mintis.

Manau,kad ne...
tegu ,kas ka nori sako,bet as visada galvosiu, kad sociofobija gali iveikti tik pats, joks tomas ir dzeris nepades......

Pasirodo, gyvūnų taip pat nemėgstat.

Iš dalies gal. Gal ir gali padėti. Bet jei tu įsigysi gyvūną tik dėl tos priežasties, kad sieksi, kad jis tau padėtų gydytis, tai nemanau, kad kas iš to gero gausis.
Ir aišku, priklauso koks gyvūnas.
Kai kurie gyvūnai tai tave dar labiau gali 'uždaryti', priverst užsisklest savyje.
Manau, kad turbūt vienintelis šuo, kurį tu vedžiotum ir taip būtum priverstas išeiti į žmones, tau suteiktų šiokios tokios pagalbos.
Norėjimas jodinėti irgi, bet arklys turbūt nesiskaito kaip augintinis.

Aš nežinau ar padeda, bet vienas žmogus man pasakojo, kas jam padėjo dėl sociofobijos. Anksčiau ji buvo labai drovi, bijodavo bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Ir ji sakė, kad jai padėjo kai pradėjo lankytis žirgyne. Dabar ji pvz. nebijo garsiai juoktis viešumoje.
Ji pasakojo, kad žirgai bendrauja betarpiškai ir "neteisdami", o be to, ir patys nemąstydami, kad gal ką nors ne taip daro. Jiems nieko nereiškia tave "apieškoti": nosimi iškratyt tavo kišenes, ieškant obuolio ar morkos...

Manau, jie labiau tinka negu šuo ir katė, kadangi žirgai "nepataikauja" šeimininkui, o išlieka su savo charakteriu. Be to ugdomas pasitikėjimas vienas kitu (ypač kai jodinėji, ar duodi iš rankos obuolį), o taip pat rūpinimasis (kai šukuoji žirgą)

Nežinau kokias kates tekos turėti ar sutikti, bet maniškės gyvenime nėra man pataikavusios... O jų šiuo metu namuose yra penkios... Jezau... skambu kaip išprotėjusi bobutė, bet tos katės nėra visos vien tik mano

kovinis šuo, kaip čia buvo minėta, manau tikrai netiktų sociofobui. apskritai sunkiai auklėjami šunys netiktų, nes sociofobai dažnai turi problemų su pasitikėjimu savimi, o koviniam šuniui išauklėti reikia tvirto charakterio. aš net savo katino neišsiauklėju nors gal čia tik mano bėda. aš galiu tik apie kates kažką pasakyt. jos gali padėti nuo blogos nuotaikos ir kai jautiesi vienišas. jeigu, tarkim, bloga nuotaika sukėlė sociofobiją - tai ir padės šiuo atveju man buvo, kad bijojau paskambint kai kur, o kai katinas šalia atsigulė, nebebijojau bet atsitiktinumas turbūt

5 kates

Šiaip 4. Viena dabar tik svečiuojasi
O tos keturios... tai buvo tik dvi. O dar dvi teko priglausti. Gaila buvo. Būtu maži kačiukai sveiki, gražūs užmigdyti, nes niekam nebuvo reikalingi....

pavydziu ,myliu kates,man uztektu vienos

Na aš manau,jog kažkiek tikrai gali. Vistik juk ir su gyvūnu bendraujama, nesvarbu,kad tai nežmogus, bet bendravimas vyksta.Žinoma 100procentų nepadės, tačiau ir blogiau nebus tikrai:)
O kaip čia kažkas buvo minėjęs dėl žirgyno teigiamos takos, tai čia vėlgi klausimas ar dėl gyvūnų(žirgų) ar tiesiog dėl veiklos, užimtumo, nes mano manymu,jog ir tai turi didelį teigiamą poveikį.

šiuo metu kaip tik rašau bakalaurinį apie šunis ir jų pagalbą žmogui. šuo iš tikro gali padėti įveikti (sumažinti?) socialinę baimę:

1. jei augini šunį, tiesiog privalai išeiti iš namų, kasdien, mažiausiai 45 minutes.
2. kai vaikštai su šunimi, turi įprasti viešoje vietoje garsiai ištarti bent kelis žodžius.
3. turint šunį daug lengviau pakelti kontaktą su nepažįstamais žmonėmis: dėmesys nuo tavęs perkeliamas gyvūnui - "kokios veislės, kiek jam metų, ar daug suėda, ar galima paglostyti, etc."
4. apskritai einant gatve žmonių dėmesys tenka ne tau, o šuniui. geriausias būdas likti nepastebėtu ir nesijausti vertinamam, nors ir esant tarp žmonių.
5. šuns prisirišimas prie šeimininko yra besąlygiškas. kam nepatiktų žinoti, kad visuomet yra kažkas, kas tave mylės bet kokiu atveju?

jei galvotumėte įsigyti šunį, žmogui, turinčiam socialinę baimę nerekomenduočiau kovinio. visų pirma dėl to, kad šiuos šunis būtina socializuoti, tai yra - kasdien eiti į aikštelę bendrauti su kitais šunimis (o jums jau tektų bendrauti su jų šeimininkais), ir būtinai reikįtų vaikščioti į dresūrą.

daug pasitikėjimo suteikia (ir pozityvaus dėmesio pritraukia) dideli ramūs šunys, pvz. niufaundlendai, landsyrai, senbernarai. taip pat tiktų labradoro arba auksaspalviai retriveriai. jei turite daug energijos kasdieniams pasivaikščiojimams ir savaitgaliais norėtumėte išvykti į gamtą - kurzharai, veimaro paukštšuniai, vengrų vižlai, airių seteriai būtų geri kompanjonai.

na, o jei finansai neleidžia, visada yra nemokamų šunų prieglaudose arba galimybė ten savanoriauti laikinai globojant šunis savo namuose ar ateinant pavedžioti/pašerti.

airių seteriai bet man ta mintis įsigyti šunį vien dėl savo fobijų mažinimo kažkaip nekaip skamba visgi tai atsakomybė kokiai 10-15 metų...

Pritariu anafoj. Tai didelė atsakomybė.
Neturiu šuns, bet vienas žmogus man dažnai "paskolina" savo šunį, dažnai kur nors vyksta...
Tai aš žymiai geriau jaučiuosi su ciūciku. Ir kažkaip pradėjau ne taip bijot kitų šunų šeimininkų, kartais net pati užkalbinu.  

http://gyvenimas.delfi.lt/gyvunu-terapija/gyvunu-terapija-kates-gydo-skausma-sunys-veikia-kaip-antidepresantas.d?id=62334047

Cia teisybe raso, as vis galvoju kodel katinas pas mama eina miegoti, o pas mane nemiega...

"Mokslininkai kačių „gydomąją praktiką“ sieja su jų energijos ypatumais. Pastebėta, kad katės mėgsta gulėti ant televizorių, šaldytuvų, kompiuterių – prietaisų, kurie skleidžia neigiamas elektromagnetines bangas. Kuo didesnis šių svyravimų lygis, tuo laimingesnė katė: jos energetinei sistemai reikalingas neigiamas spinduliavimas."

nu nieko sau  pasirodo, katės mėgsta šiltus daiktus visai ne dėl to, kad jie šilti, o dėl kažkokio neigiamo spinduliavimo. o dar pastraipa prieš tai įdomu, iš kur čia tokius "mokslininkus" ištraukė

Mano katinas mane nuramina, o ir įrodyta,jog jie ypač nuima stresą

Kai kurie nuima. Būna ir tokių su geru  charakteriu.

Samme rašo:Kai kurie nuima. Būna ir tokių su geru  charakteriu.

Na, man pasisekė su katino chrakteriu:)

Aš branginu gyvūnus labiau negu žmones,kai kuriuos, nes ir supranta labiau ir myli stipriau ^_^ žiū ir čia radau gyvūnėlių -->     

DeliveringTheMessage rašo:Aš branginu gyvūnus labiau negu žmones,kai kuriuos, nes ir supranta labiau ir myli stipriau ^_^ žiū ir čia radau gyvūnėlių -->     

Aš savo katiną ir labiau myliu nei žmones  

Savo katuką mylėjau ir kenčiu jo netekusi labiau, nei kai netekdavau žmonių. Turbūt dar neteko netekti labai labai artimo žmogaus, kurio kiekvieną dieną pasigesčiau, apie kurį kiekvieną dieną galvočiau. Niekada netekau žmogaus, su kuriuo būčiau kiekvieną dieną gyvenusi kartu, o katukas visada buvo su manimi. Tad vis dar kiekvieną rytą nubudus, kiekvieną vakarą einant miegoti ir dažnai kiekvieną dieną, vis kenčiu iš to ilgesio, kad nebėra. Kad nebegirdžiu jo knarkimo, kad atsibus nėra jo, kad nelaksto kaip karvutė po namus...
Daug kas sakytu, kad tai juk tik katinas buvo. Pagalvok apie tai, kad kiti netenka vyrų, žmonų, vaikų savo, tėvų ir t.t. Bet man tai lygiai tas pats buvo kas netekti kokio labai labai artimo žmogaus. Jis buvo gyvas padariukas, kuris man buvo geriausias draugas.
Dabar, praėjus jau kuriam laikui, apima toks jausmas, kuris tiesiog plešia mane per pusę. Nes lyg ir norisi rasti naują padariuką, kuris suteiktų man džiaugsmo, o aš jam namus, bet nenoriu, kad kažkuri dalelė manęs ieškotu jam pakaitalo. Jis buvo toks vienintelis, tikrai tiesiog ypatingas, ir net ir norėdama tokio kaip jis daugiau nerasiu. Tiesiog... netgi bijočiau nusivilti naujuoju kačiuku.
Bet aišku, kol kas net nelabai galiu norėti įsigyti kačiuką, kol gyvenu pas tėvus. Mama irgi labai pergyveno kai margiukas numirė, ir dabar vis kartoja, kad daugiau jokių kačių šiuose namuose. Turime aišku kitas dvi. Jos irgi mylimi mano padariukaik, bet taip jau būdavo, kad kiekviena katė lyg ir labiau kažkieno vieno konkrečiau būdavo. Būtent tą savo kačiuką, tai aš norėjau priimti į mūsų namus, ir taip jau tapo, kad jis labiau mano buvo. Labai jau staigiai jų mūsų namuose sumažėjo. Per metus dviejų netekome. Kitos nuo senatvės, kad ir kaip žiauriai tai gal skambėtu, bet buvo etapas, kai jai dar gyvai esant galėjome susitaikyti su ta mintimi, kad jos tuoj neteksim, o mano katukas... Tiesiog po tokių netekčių vienos po kitos, tai labai didelė tuštuma atsivėrė. Man norisi ją užpildyti, bet matau, kad mamos tam neprikalbėsiu. Jaučiu, kaip ateina trečioji netektis, ir po to bus dar sunkiau. Aš suprantu, kad prisirišimas prie kažko reiškia ir neišvengiamą netektį kažkada, bet vis tiek noriu ir vėl prie kažko prisirišti, net ir žinant to kainą. O vat mama mano ne...

Manau toks prisirisimas prie gyvunu is dalies atsiranda del nusivylimo zmonemis... Gyvunui nesvarbu ar tavo antakiai veslus, ar nosis didele ar kad apdeges ar kad kiti zmones taves nemegsta...
https://youtu.be/mwm0OwqWvF4?t=4m16s
Cia video gale ka pasake apie baime priverte susimastyt, nes as beveik pastoviai jauciu baime budamas tarp zmoniu ir netik... Tai manau turint toki keturkoji drauga kurio kiti zmones prisibijotu suteiktu man daugiau pasitikejimo ir padetu atsikratyti baimes, nors tiesa pasakius as ir pats savo pitbulio prisibijociau kas turbut nera gerai nes sakoma kad sunys uzuodzia baime... Bet jeigu butu galimybes (sodas aptvertas ir gyventumem ten nuolat + garantuota pajamu saltini tureciau) noreciau pabandyt nuo mazens augint koki sargini suni...