Ką darot, kovodami su sociofobija?

Ilgai galvojau, kaip čia pavadint šitą temą. Tiesiog norėčiau, kad pasidalintumėte, ką darot, kad iveitumėt savo problemas, kokius metodus naudojat, jei lankotės pas gydytojus - tai pas kokius. Ir koks viso to efektyvumas Jūsų nuomone?

Rytoj eisiu pas naują psichiatrę į kitą psichikos sveikatos centrą, konkrečiai dėl sociofobijos (nes iki tol gydžiausi depresiją), mėginsiu gauti kažką panašaus į kognityvinę terapiją, kiek tai įmanoma be pinigų..

O jei nebus gerų rezultatų ar iškils kitų kliūčių, visad yra atsarginis variantas - audiokursai, kuriuos iš šito forumo atsisiunčiau, bet kurių taip ir neperėjau, vos tepradėjau, nes pritrūko kažkokio ryžto, užsispyrimo arba gal tikėjimo, kad pati sau padėt galiu. Tas buvo tik sužinojus savo 'gyvenimo diagnozę', gal turint daugiau suvokimo apie SAS būtų visai ir įmanoma pačiai tapt savo terapeute, kaip sakoma

Vaistų, beje, labai stengiuosi vengti, jau ir taip nuo depresijos nemažai išgerta.. Nors negaliu garantijos turėt, kad jų neprireiks ir kovojant su SAS

Ir galiausiai manau, kad svarbiausias dalykas šalia bet kokio oficialaus gydymosi, terapijų, yra tik bendravimo mokymasis per realybę - palengva, bet tvirtai stengiantis kuo daugiau kontaktuot, mėgint tol, kol nors koks progresas pasirodys, kad ir visai menkas. Tam ko gero ir yra mūsų rengiami meet'ai

Kovojam taip:
1. Pradedam nuo naivaus ir optimistinio tikėjimo, kad visa tai įveikiama. Kažkur esam girdėję, kad įmanoma, bet nei vienas nepažystam žmogaus, kuris būtų tai pasiekęs. Ir tai yra visų veiksmų pagrindas

2. Bandom suprast ir įsisavint, kad mums giliai dzin, ką kiti pagalvos. Tiesa yra ta, kad jie dažniausiai mažai ką galvoja, nes mūsų fantazija daug lakesnė. Kiekvienas šią informaciją įsisavina skirtingai, todėl nėra universalaus būdo, kaip tą padaryt. Gal dėl to tai niekaip nedašunta iki reikiamo lygio.

3. Tuomet raunamės ant sociofobinių situacijų, dėl ko nei gumbai, nei mėlynės neatsiranda. Yra pastebėta, kad kuo dažniau įmeti save į tariamai nepatogią padėtį, tuo mažiau problemų ji sukelia. Kitaip tariant „ir šuo kariamas pripranta“ (aš gyvūnus myliu, nors šunis... kaip čia pasakius). Neretai mums puikiai pavyksta tas situacijas atidėti vėlesniam laikui tuo sėkmingai propaguojant sociofobiją.

4. Turėjimas mažiau laisvo laiko dėl vienokios ar kitokios veiklos irgi žiauriai padeda, nes paprasčiausiai jo nelieka kvailoms mintims. Deja, dažniausiai veiklos būna nerasta, užtat laiko - marios.

Efektyvumas apie 0,314% Poveikis yra silpnas ir rezultatas ne iškart matomas. “Susergama” irgi ne per dieną, tad, dėl tvirto ir solidaus pagrindo (žr. 1 punktą), gal kažkas ir pavyks.

as stengiuosi iveikti baime prisijaukindama aplinka, bandau jaustis jaukiai toje aplinkoje, anksciau vaziuodama troleibusu bijodavau kai ziuri mane , odabar kazkaip prisijaukinau aplinka ir kazkaip nebaisu.
planavau eiti pas psichologe, eit i valstybine nenoriu o pas privacia neturiu uz ka tai bandau skaityti knygas, kol atsiras pinigu.

Asmeniskai man jokia literatura,audio knygos,visokie saves pazinimai,pasamones galia ir panasiai nepadejo.Pradejau save "lauzyti", verciu save eiti i darba(nera is ko gyventi),parduotuve,pas stomotologa(kentejau kol 7 skyles neatsirado) susigalvoju sau smulkias uzduotis pvz:parduotuveje atsistoju i eile, ten kur daugiau zmoniu,nepazistamo zmogaus paklausiu kelio,kiek valandu.

Aš klausau socialinę fobiją neva padedančių įveikti audio įrašų. Nežinau kiek realiai veiksminga, bet bent jau ant širdies ramiau, kad kažką darau.

Kaip kažkas teisingai yra pastebėjęs, mažiau galvoti ką kiti pagalvos, nes ironiška, bet FAKTAS:
Kai mes bandome pasirodyti (kažką daryti viešai) mes galvojame ką kiti pagalvos į mus žiūrėdami, bet tie kurie žiūri į mus, galvoja ne apie mus, o apie tai kaip jie patys atrodo mūsų akyse Žodžiu mes žiūrim vieni į kitus ir galvojam ką apie mus mano, tad galiausiai nelieka laiko kažką manyti apie ką nors kitą
Nežinau ar supratote mane... Iš tiesų negalima vegti baisių situacijų, nes baimė dar labiau išauga, aš įveikinėju baimę eidama į mūšio lauką. Kad ir kaip mane laužo- žinau, kad privalau. Tyčia pasirenku darbą kur reikia bendrauti su žmonėmis, nes kitaip neišmoksi ir pamažu pripranti. Tik reikia tai daryti nuolat, o kai situacija ir žmonės taps jau kaip ir įprastinė, pažįstama situacija ir jaustis galima bus saugiau. Reikia plėsti savo saugumo zoną, kitaip rizikuosime įstrigti mažam kambarėly.
Beto, na taip sunku pakelti tą nematomą spaudimą iš aplinkos, bet daryti tai reikia dėl savęs- pasakyti sau, taip dabar jausiuos bjauriai, o gal net atrodysiu trenktai, bet už tad tai yra mano vienintelis būdas išeiti iš uždaro rato, darau tai dėl savęs, kad man būtų geriau, kai man bus geriau ir naudos iš manęs bus daugiau. Beto dar vieną puikų patarimą sužinojau ugdyti pasitikėjimui savo jėgomis:
Kiekvieną naują (baugią) situaciją reikia vertinti ne kaip progą laimėti ar pralaimėti, o kaip progą kažko išmokti.
P.S. na o vaistai (bromazepamas)šiek tiek padeda kai priepuolis suima:)
Sėkmės visiems sveikstant! (hug)

Aš net psichologų velniškai bijau..

Kaip kovoju? Deja, dar neišmokau kovoti. Tiesiog būnu nuleidus akis, pasineriu į savąjį pasaulį.. Arba bandau įžvelgti žmonėse teigiamų savybių, ir bandau, bent mintimis prie jo prisirišti, kad nereiktų bijoti bendrauti. Kaip sekasi? Velniškai, blogai.

as bandau saviitaigos pagalba bent jau kazkiek numalsinti fobija. esu netgi tam tikrus internete rastus teiginius susirases ant popieriaus. ir vis pries potencialia sociofobiska situacija permetu akim, o jeigu nera galimybes kartoju galvoje tas frazes, kurias prisimenu. na ir kartais visai padeda, gal nevisose situacijose. bet jeigu pasiseka, tai tos frazes padeda nukreipti demesi nuo savo baimes, padeda pajusti ir isilieti i aplinka. taiva, o siaip artimiausiu metu meginsiu pakliut pas psichologa, pas kury viliuosi isspresti problema is esmes. tik nesinori pas nepatyrusi(ia) pakliut. gal kas turit rekomendaciju?

lol rašo:

2B V -2B rašo:Kaip kažkas teisingai yra pastebėjęs, mažiau galvoti ką kiti pagalvos, nes ironiška, bet FAKTAS:
Kai mes bandome pasirodyti (kažką daryti viešai) mes galvojame ką kiti pagalvos į mus žiūrėdami, bet tie kurie žiūri į mus, galvoja ne apie mus, o apie tai kaip jie patys atrodo mūsų akyse Žodžiu mes žiūrim vieni į kitus ir galvojam ką apie mus mano, tad galiausiai nelieka laiko kažką manyti apie ką nors kitą

Taip ir yra, kad daugelis galvoja ka kiti pamanys, bet yra skirtumas, kad zmonems be sociofobijos tereikia nukreipti mintis ir jiem susitvarkys, o pvz. man kad ir stengiuos negalvot daznai bunu isitempes ir pan. Girdi uz nugaros kazka juokiantis galvoju, kad is manes. Tas pats ir apie kalbejima pries publika - labai daug zmoniu jaudinasi ir bijo, bet kazkaip tai paslepia, o as dar net nepradejas jauciu kai sirdis dauzosi ir rankos dreba, protas uzsiblokuoja ir viska sakau ka esu 'iskales' be jokiu improvizaciju, del to kai pats pajauciu kad padarau klaida iskart puolu taisytis ir dar labiau nervuojuosi ir t.t. Ka norejau pasakyt, tai kad tokie patarimai galioja tik zmonem be sociofobijos, gi visi zmones turi situaciju, kuriu noretu vengti. Sociofobija tas ir yra, kad nevisada gali pats save sukontroliuti nors ir pats supranti, kad yra visiskai kvaila taip galvoti, bet vistiek galvoji.

Patikėk kas jau kas, bet aš tikrai žinau ką tai reiškia, net nevaikščiodavau į pamokas kadaise, kur reikdavo prieš klasę atsakinėti:) Man tas pats dvejetai, vienetai, kad tik nekalbėti.. Bet tiesiog pastebėjau, kad ir kiti labai jaudinasi dėl panašių dalykų- matai kaip dreba rankos, balsas ir t.t kaip nedrįsta tavęs užkalbinti.. tai tiesiog stengies nuraminti kitą žmogų, kai į jį susikoncentruoji, ar į temą apie kurią kalbi, o ne į savo pojūčius- palengvėja. Galų gale pripažinkim iš esmės sociofobija aktualiausia nepasitikinties savimi žmonėms- o pasitikėjimą reikia ugdyti ir kalbėjimo įgūdžius reikia ugdyti, savaime nepraeis. Plius psichiatras gali išrašyti nuo nerimo vaistų, kurie padės įveikti fizinius bjaurius pojūčius pradžioje, o poto kovot kovot kovot visais būdais, nes kitaip tokie dalykai nesigydo,jos negalima išoperuoti. O jaunam amžium tokie dalykai itin baisūs, nes vagia gražiausias akimirkas. O ar pažįstamas tas jausmas, kai kažko bijai iki mirties, bet vistiek padarai- ir tada toks palengvėjimas užplūsta, pasijunti stiprus? Būtent taip ir reikia žingsnis po žingsnio daryti baisiausius dalykus kol jie nebebus baisūs. Jeigu bėgsi ir sakysi, ne ne ne man jau niekas nepadės, va turiu fobiją- tai krisi į bedugnę. Iš patirties juk kalbu:) Sekmės:)

fobijas valdo pasąmonė, todėl toks žmogus ir negali savęs valdyti. Tad išvada viena- kaip išmokti valdyti savo pasąmonę? Pastebėjau, kad jei dažnai susiduriu su savo fobija, tai kažkaip pradeda gerėti, bet tik užsidarau namuose ir vėl viskas būna nuo pradžių. Atsibodo ta būsena, kai atrodo gerėja gerėja, o po to staiga kokia panikos ataka ir vėl viskas nuo pradžių. Kol kas dar neatradau geriausio būdo su tuo kovoti. Sportas, muzika, užimtumas padeda pabėgt, bet deja negydo.. O pas psichoterapeutą lankausi, bet net nežinau ar man padeda...

Ką darau, visai nepadeda. Dar ir neigiamų jausmų sukelia. Ypač prieš užsiėmimą, kai psichologes laukiam.. Visi ten normalūs, kuo laisviausiai bendraujantys(man buvo šokas pirmą kartą). Galvoju gal pas psichologa nueit, bet iš to irgi jokios naudos tikriausiai nebūtų. Nesuprantu, kas su manim daros.

Pradėjai grupinę terapiją lankyti?

Nerimta ten ta grupė. Bent jau aišku, kad va tokie dalykai man nepadės.. Neturiu aš ten ką pasakyt.

visai norėčiau grupinę terapiją palankyti, nes laaabai nemėgstu būti dėmesio centre, tai gal po kiek laiko įprasčiau ir geriau pasidarytų.

Lankiau psichoterapija , bet jau kaip ir neisiu daugiau , o siaip isgeriu bromazepamo , uzsidedu kepure jai reikia bendraut . Cia ne kova , bet padedda

mmm bromazepamas as jau pertrauka nuo jo darau

Priklausomybe vystosi ? As palyginus retai geriu , tai problemos nejauciu dar

netgi labai stipri priklausomybe nuo benzodiazepamu

Linasl rašo:Lankiau psichoterapija , bet jau kaip ir neisiu daugiau , o siaip isgeriu bromazepamo , uzsidedu kepure jai reikia bendraut . Cia ne kova , bet padedda

Grupine? Kaip sekės? Kodėl nebelankysi?

Ne grupine , privaciai psichoanalitine , sekesi lyg ir gerai supratau viena svarbu dalyka , bet siaip daug baimes ir nusrendziau , kad negaliu toliau .Psichologas ne tas zmogus kuriam galeciau viska atskleist ,siaip labai paranojiskai ziurejau i tai , kad jiem tai tik darbas , ypac kaip parodydavo kazkokius jausmus . Taip netikra atrode ,negaliu ...

Linasl rašo:Ne grupine , privaciai psichoanalitine , sekesi lyg ir gerai supratau viena svarbu dalyka , bet siaip daug baimes ir nusrendziau , kad negaliu toliau .Psichologas ne tas zmogus kuriam galeciau viska atskleist ,siaip labai paranojiskai ziurejau i tai , kad jiem tai tik darbas , ypac kaip parodydavo kazkokius jausmus . Taip netikra atrode ,negaliu ...

Man kazkaip irgi atrodo, kad jie seanso metu galvotu "o dieve, kada praeis ta valanda"

Aš kartais irgi panašiai galvoju. Juk ateini ir pasakoji dalykus, kuriuos psichologas jau šimtą kartų girdėjo. Forma, stilius skiriasi, bet esmė ta pati. Tačiau tikrai yra nuoširdžių, atsidavusių psichologų, kurie klausydamiesi mato ne dar vieną depresijos (...)atvejį, bet pasimetusį Žmogų. Ir konsultacijos metu neranda laiko svarstymui, ką pietums valgys. Tikiuosi..

Šiaip aš už vaikščiojimą pas psichiatrus/psichologus ir už vaistų gėrimą, jeigu be to normaliai gyventi neišeina. O iš paprastesnių dalykų - man patiko vienos psichiatrės patarimas prieš tavęs laukiantį "baisų" įvykį (na, pokalbį dėl darbo, atsiskaitymą universitete ar pan.) apmąstyti, kas blogiausio ten gali nutikti. Paprastai pasirodo, kad ir tas pats blogiausias variantas nėra toks jau baisus, ir pasidaro ramiau.