Sociofobija ir artimieji

nieko laikykis,mes visi cia suprantam as irgi isispasakojau seimynai,tai jie mane suprato ir uzjaute ir padeda kaip gali,bet visviena tik pats sau ir tegali padet..

-

ne tau vienai, man su nd taip pat sunku, dėl nerimo negaliu net pasižiūrėt, kiek kokių darbų reik padaryt, nes žinau, kad jų daug, o paskui jie vis auga, auga... artėja įskaita, nesiruošiau jai ilgą laiką, bijojau, vis galvojau, kaip susimausiu per ją, todėl galiausiai išvis nustojau galvot. na, dabar, likus trim dienom, susigriebiau ir kažkokius pamatus kuriu

-

o tu pabandyk prisėst ir bent porą sakinių parašyt. man tai padeda, po to užsivedu kažkaip ir rašau, gal ir tau padės

-

Kaip bebūtų keista mano bendravimas su šeima normalus. Tėvams išsipasakoju, jie man artimi ir pan. Jie kaip ir supranta mane, bet nesupranta ,kad problema rimta, mano ,kad tai tiesiog paaugliškas nepasitikėjimas savimi, nes prie artimųjų aš būnu normali. Nors mama vis sako, kad man reikia daugiau bendrauti su bendraamžiais, dažniau išeiti iš namų, tačiau mano baimės jai atrodo juokingos ir ji labai stebisi, kad aš pamačiusi kokį buvusį klasioką ar pažįstamą nepuolu iš tolo sveikintis ir apsimetu , kad nematau... Na tėvais nesiskundžiu. Dar turiu du brolius. tai Ypatingo ar artimo bendravimo nėra, bet ir kad labai nesutarčiau negaliu pasakyt. Gana normali ta mano šeima... Galiu sakyt , kad ji tikrai prie sociofobijos neprisidėjo.

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad aš gyvenu su sociofobu. Galiu pasakyti, kad tai labai sunku. Kartais nebežinau kaip bendrauti su savo vyru. Kartu gyvename jau 6 metus. Labai jį myliu.. Norėčiau sužinoti, ką jūs norėtumėte girdėti iš artimųjų, tada, kai jums labai sunku, kai patiriate didelę baimę (pvz.: reikia eiti į naują darbą)?

Padrąsinančius, paguodžiančius žodžius. Padėk jam į ėjimą į naują darbą pažiūrėti iš kitos perspektyvos, atrasti kažko teigiamo, kad tavo vyras per daug nesikoncentruotų į neigiamybes ir savo silpnybes.

Padangiu klajoklis rašo:Padrąsinančius, paguodžiančius žodžius. Padėk jam į ėjimą į naują darbą pažiūrėti iš kitos perspektyvos, atrasti kažko teigiamo, kad tavo vyras per daug nesikoncentruotų į neigiamybes ir savo silpnybes.

Bėda ta, kad nesu jau aš labai puiki guodėja Jis žino, kad niekas ten jam neįkas, niekas nieko blogo nepadarys, bet vistiek bijo.. Ech. Stengiuosi jį suprasti, įsijausti į tas jo baimes, tuoj pati nuo proto nušoksiu žodžius berinkdama...

Ožkutis rašo:Bėda ta, kad nesu jau aš labai puiki guodėja Jis žino, kad niekas ten jam neįkas, niekas nieko blogo nepadarys, bet vistiek bijo.. Ech. Stengiuosi jį suprasti, įsijausti į tas jo baimes, tuoj pati nuo proto nušoksiu žodžius berinkdama...

Būna. Kaip jau minėjau, tokiose situacijose labiausiai padeda požiūrio koregavimas. Pavyzdžiui savaitę kovojęs su liga ir neišėjęs iš namų galiausiai turiu eiti į mokyklą. Žmonės, mokytojai, atsiskaitymai, bla bla bla. Tai man nėra miela ir kelia nemažai streso. Tačiau eidamas stengiuosi į tai nesikoncentruoti ir atrasti naujų, malonių dalykų. Pavyzdžiui:
1 pam. - rašysiu apsakymą ir viena ausim klausiu ką sako mokytojas.
2 pam. - koncentruosiuosi ties užduotimi, kad vėliau nereikėtų jos daryti.
3 pam. - man joje gerai sekasi, todėl galiu atsipalaiduoti ir tiesiog nieko neveikti.
4 pam. - su ausinėmis tapysiu dailės darbą.
Ir t.t.

Tad kiekvienai blogybei stengiuosi sugalvoti teigiama priešybę. Ypač kai aplink mane yra daug žmonių, randu būdą susikoncentruoti į savo veiklą. Taip ir naujame darbe. Jei tavo vyras pasitiki savimi toje srityje, tad ties tuo ir reikėtų koncentruotis.

Ožkutis rašo:Sveiki,

Taip jau nutiko, kad aš gyvenu su sociofobu. Galiu pasakyti, kad tai labai sunku. Kartais nebežinau kaip bendrauti su savo vyru. Kartu gyvename jau 6 metus. Labai jį myliu.. Norėčiau sužinoti, ką jūs norėtumėte girdėti iš artimųjų, tada, kai jums labai sunku, kai patiriate didelę baimę (pvz.: reikia eiti į naują darbą)?

Visų pirma stenkis niekada jo nemenkinti, net jeigu pvz esi pikta. Neleisk jam abėjoti tuo , kad tu jį vertini ir myli, stenkis tai parodyti. Kai jam sunku tiesiog pasakyk ką nors padrąsinančio. Gal jis vistiek bijos, bet jausis bent jau šiek tiek drąsiau. Kai yra galimybė būk šalia sunkiais momentais. Tiesiog leisk jam suvokti, kad jis ne vienas ir tu jį palaikai.

Patarti yra itin sunku, kadangi sociofobai, kaip ir bet kokio kito tipo žmonės yra visi labai skirtingi.
Mane asmeniškai erzina guodžiantys žodžiai. Dažniausiai. Dar aišku priklauso nuo situacijos.
O ir manau, kad kitiems žmonėms, ypatingai jau ilgą laiką gyvenantiems su sociofobu tikrai turi igristi tai, kad ale negalima pasakyti to ir ano, nes tas sociofobas užsisklęs, įsižeis, supyks, susigės ar pan ir susisuks kamputyje burnos nepraverdamas savaitę. Juk visi kiti žmonės irgi lygiai taip pat nenori girdėti menkinančių žodžių, kad kas piktas ant jo varytų, visi nori, kad kažkas jiems rodytų meilę, kad juos vertintų. Net ir tiems, kurie iš šalies atrodo šalti, neprašantys nieko šito, bet giliai širdyje juos irgi pamalonina jų sugebėjimų ir t.t. pastebėjimas, įvertinimas, ir tai, kad kažkam jie rūpi.

Sociofobai nėra jau tookie išskirtiniai žmonės, nei kiti, kuriems reikėtų išskirtinio dėmesio lyg kokiems vaikams.
Kartais kokie didesni sukrėtimai, pastabos ir t.t. jiems gali padėti labiau, nei leidimas jiems nuolatos verkšlenti, guodimas ir t.t.
Žinoma, nesakau, kad vyrą dabar reikia aprėkti, kad šis susiimtu, nebūtu kaip kūdikis ir darytų, tai, ką reikia daryti, nes tai normalu.
Tačiau, nemanau, kad jis vienas toks jaučiantis baimę eiti į darbą ar kur kitur, ir tai ne tik sociofobijos kaltė. Žinoma, ji didžiausią dalį tos baimės sudaro, bet kiekvienas normalus žmogus jaus ar tik nedidelį nerimą, ar ir šiokią tokią baimę, prieš naują gyvenimo etapą. Tai normalu.

Visais atvejais ir su visais sociofobais visuomet yra skirtingai.

Bet nemanau, kad visiems sociofobams reikia nusileidinėti ir leisti visuomet savoms bėdoms būti dėmesio centre.
Aišku, šeimyninės jūsų situacijos tikrai nežinau ir nekalbu konkrečiai dabar būtent apie šią įvardytą situaciją, bet sociofobams negalima leisti visuomet koncentruotis į tas savo problemas.
Tai, kad ir kiti turi problemų, baimių, nerimų ir t.t. turi jiems būti parodyta.

Norint aišku padėti jiems su savomis, tai pasakyti vieno stebuklingo būdo neįmanoma...
Kartais ir kai kuriems gali padėti atitraukimas dėmesio nuo to ko šis/ši bijo. Mažiau šnekėti apie tą darbą. Mane kartais net pykinti pradeda kai kažkas ištisai šneka apie tai kas artėja mano gyvenime, netgi pvz skrydis lėktuvu. Ypatingai kai išvyksu ilgesniam laikui. Skrydžių ir tai nekenčiu, o dar plius išvykus mokintis į užsienį vienu metu jaučiausi labai blogai ir net šaukt norėdavosi ant sesės kai tą vis klausinėdavo ar aš "excited" apie išvažiavimą ten.... Nenorėdavau apie tai net girdėti.

Galbūt, jei yra galimybė, pasisiūlik susitikti per pietų pertrauką ar pan, kad jis turėtų ko laukti jau vidury dienos, o ne tik tos sekundės kada galės grįžti po primos sunkios darbo dienos namo.

Bet su guodimais tai nežinau, bent jau mane tai tik dar labiau jie erzina, iš vis, jei pati nepabrėžiu to ir neprašau pagalbos, tai nemėgstu jei kas kitas pradeda šnekėti man apie tas mano baimes, ir nesvarbu ar guodžiančiai, ar peikiančiai, kad to bijoti vaikiška ar pan... Bet sakau - nežinau ar tu tik matai tą baimę jame, ar jis ją išsako garsiai.

Manau labiausiai išeiti ne tik iš vienos baimės, bet ir iš pačios sociofobijos, kai kuriems (bet tikrai tikrai ne visiems) sociofobams gali padėti koks sukrėtimas, suvokimas, kas gali atsitikti, esant tokiam ir nesikeičiant. Žinoma, kitus tokie sukrėtimai, priartėjima prie kažko blogo ką neša toks gyvenimo būdas, tik dar labiau pakastina užsiskleisti ir panirti į tą sociofobiją... Čia gal jau kiekvienam reikia gerai pažinti tą savo sociofobą, kad suprasti kas gali jam pedėti, nes mes irgi žmonės - visi skirtingi ir su skirtingais poreikiais.

Labai smagu, kad greitai atrašėte, pasidalinot patirtimi. Tikrai atradau apie ką pagalvoti Reiks ir man pasistengt persiauklėti. Nesielgiu su juo, kaip su mažu vaiku, bet kartais ką nors leptelnu, labai ne į temą...
Apie tai, kad jam būtent sociofobija (būsenos diagnozės) sužinojome neseniai, po naujųjų, tai dar nepraėjo nė 5 mėnesiai.. Ankščiau galvojom, kad tiesiog toks charakteris. Na, kad vieni žmonės bijo, o kiti ne.

Kad mano tevai suprastu kas tai yra, jei pasakyciau, kad nemoku bendrauti gyvai nei su nieko ir jauciuosi blogai kompanijose ir net didelese erdvese tai man iskart pasiulytu i psichiatrine uzsidaryti ir pasakytu, kad as tokia pat netikusi, kaip mano tevas: jis budistas, vegetaras, ezoterikas, lektorius, mano seimai mano tevas yra blogis, o as netiksa panasi i ji.

Draugu neturiu, neturejau ir nezinau ar turesiu. Pati esu draugiska, niekada pirma neizeidziu, nezeminu nieko, nemegstu nei bartis, nei saukti.

Geriausia sutariu tik su savo vyru, bet ir nuolat jam pavydziu, kad jam sekasi: jis turi darba, as ji labai myliu, jis islepintas, sekmingas, labai grazus tad demesiu visu islepintas, kaip koks modelis is zurnalu, jam visada sekasi, jo sveikata gera, jis hiperaktyus, gali mazai miegoti, niekad nepavargsta, o as pries savo vyra jauciuosi, kaip slabake tikrai ir netikus.

Mano anyta manes nemegsta, nes as niekur nedirbu, girdejau, kaip mane vadina k, kuri sedi jos sunui ant sprando, nors as pati save islaikau, nes gyvenu is tu keliu simtu, kuriuos uzsidirbu nete is savo darbo, kuris yra mazai pelningas, bet nors zmoniu matyti nereikia.
As galiu labai daug bendrauti tik rastu, zodziu pas mane zodziu nera, sunku bendrauti.
Nuolat bijau bendrauti su savo anyta, jos vengiu, matomes 2 kart i metus, nes ji i mane ziuri, kaip i netikele ir kokia k. Vis sako sunui,kad jis budamas toks grazus galejo vesti sau turtinga boba, kuri butu su masina, ji islaikytu, butu pasirupinusi, dirbanti ir t.t.

As tikiuosi, kad tik pakliuvau ten kur reikia, nes tenoriu issilieti ir, kaip sakoma kam nors pastradalinti, nes neturiu su kuo pasikalbeti - mano vyras animesnika sir geimeris 95% jo veiklos vien geiminimai ir anime ziurejimai, tad as jam tik maisau noredama pasikalbeti.

Priatviravau as cia. Na, zinosite, kad yra nesveiku ir kam greit 30m.bus zmoniu, kurie nezino kur save padeti siame pasaulyje, kur kitiems viskas, o vieni stengiasi, o gauna tik spyga.

Artimieji sako: "nebijok", "reik drąsiai į viską žiūrėti", "Būk drąsi" ir pan... kas visai nepadeda.
Man net gydytoja sako, kad reik daugiau eiti į žmones ir dalyvaut visokiose grupėse, o kaip tą padaryt be kratymųsi??? Na aš suprantu, kad jie taip nevykusiai bando padėt, bet kartais užknisa. Pradeda atrodyt, kad vienas žmogus esi šiam pasauly, nieks nesupranta. Užtat ačiū už forumą, kuriam galima pasijaust ne tokiu vienišu žmogumi.

Tėvai manęs nesupranta, galvoja, kad esu tinginys ir prisigalvoju nesąmonių.

suo4444 rašo:Tėvai manęs nesupranta, galvoja, kad esu tinginys ir prisigalvoju nesąmonių.

Man taip pat. Dar priduria: nenusišnekėk.

Samme rašo:

suo4444 rašo:Tėvai manęs nesupranta, galvoja, kad esu tinginys ir prisigalvoju nesąmonių.

Man taip pat. Dar priduria: nenusišnekėk.

Manau tik tie žmonės supranta, kurie tą patį jaučia:)

Šeima (tėvai, broliai) nežino. Pažįstami - tuo labiau. Su tėvais santykiai apskritai nėra labai artimi (problemų išsipasakojimo prasme ypač). Jie mane mylėjo taip, kaip mokėjo, davė tiek, kiek galėjo, bet kažkur liko skylė. Manau, kad jie nepagalvotų, kad tai - išsikalinėjimas iš neturėjimo ką veikti, bet.
Nors kartais norisi vilku staugti, paskambinti mamai ir viską papasakoti. Kad blogai, liūdna, gelbėk (keista, bet grįžus namo tas noras kažkaip „užsispaudžia“). O po to pagalvoji - na ką čia skaudinsi artimus žmones... Įtariu, kad tie mano sutrikimai ir yra „paveldėti“ iš jos.:)

Ojoj mano "artimiesiems" tai cia tinginiu ligos ir jokiu kalbu daugiau  

Man irgi kartais norisi kam nors išsipasakoti,o kai jau ketinu tai padaryti,noras kažkur dingsta,atrodo kaip ir viskas gerai nieko nebereikia.

Man pastoviai taip. Ar pasipasakot kam nors, ar paprasyt padeti ir panasiai - visi norai dingsta, kai ateina laikas

Tėvai sako, kad esu tinginys, išsigalvojau savo jautrumą ir pan. manau tik tie kurie patyrė depresiją, panikos atakas, sociofobiją, gali tave suprasti.

Aj... aš tiesiog iškart ramiu veidu ir tonu pasakau ,kad to ir to daryti nenoriu , nes tie ir tie žmonės man nepatinka ir nėra bendrų temų tarp jų ir manęs .
IR tėvai nustoja mane įkalbinėti ,kad važiuočiau tarkim kažur ...pvz pas pas gimines pabaliavoti .


Nematau tikslo ir prasmės apsimetinėti .