Sociofobija ir artimieji

Kaip galima sociafobų nepastebėt, jų juk nėra vienetai

tikrųjų sociofobų niekada ir nepamatysi, nes jie sėdi namie ir niekada niekur neišeina. o jei žmogus turi kažkokį išorinį ryšį su pasauliu, tai gal jis ir nėra 100 procentinis sociofobas.

Na, mokiniai, studentai nesėdi vien namie, išeina į mokyklą ar universitetą juk, o tenai galima lengvai pastebėti

uždarų, mažai bendraujančių ar šiaip trenktų žmonių yra tikrai daug, bet nebūtinai jiems sociofobija. man ant kaktos irgi neparašyta, kad aš esu sociofobė, nes esu pakankamai kalbanti, neblogai integravausi į socialinį gyvenimą. bet pati žinau kaip jaučiuosi viduje, kokios mano baimės.

Įdomu, kas lemia, kad žmonės būna uždari, mažai bendraujantys?

Žmogus rašo:Įdomu, kas lemia, kad žmonės būna uždari, mažai bendraujantys?

Manau, kad čia priklauso nuo kiekvieno asmeninės patirties, o ne genų. Mano atveju viso o pradžia buvo patyčios mokykloje, kurios pakeitė mano charakterį į blogąją pusę, kai iš optimisto pasidariau pesimistas, o paskui gavosi grandinė be galo ir dabar tenka jau kovoti su sunkia depresija ir sociofobija. Toks derinys ne iš maloniųjų

O kalbant, apie sociofobų atpažinimą, tai kaip tik šiandien eisių į meetą šio forumo Kaune, tai galėsiu parašyt ar radau bendrų paašumų su savimi, jei tik pačiam koks panikos priepuolis neužeis nuo tokio socialinio streso ir nenualpsiu

Žmogus rašo:Įdomu, kas lemia, kad žmonės būna uždari, mažai bendraujantys?

aplinka, auklejimas ir genetika

tarkim kokie kinai, japonai yra ramūs, uždari žmonės, tyliai šneka (bent jau kiek yra tekę girdėti, matyti oro uostuose, gatvėje ir pan.). bet juk nieks nesako, kad japonų tauta paskendusi sociofobijoj

falco rašo:
O kalbant, apie sociofobų atpažinimą, tai kaip tik šiandien eisių į meetą šio forumo Kaune, tai galėsiu parašyt ar radau bendrų paašumų su savimi, jei tik pačiam koks panikos priepuolis neužeis nuo tokio socialinio streso ir nenualpsiu

Ką tik grįžau iš meeto. Kaip paaiškėjo, sociofobai nėra kažkokie ateiviai iš kitos planetos , smagiai praleidome laiką ir pabendravome. Galima buvo jasti, kad visiems šiek tiek nedrąsu, tačiau būnant grupėje panašios patirties žmonių tikrai greičiau praeina nerimas ir baimė.

Jei turite galimybę, tikrai siūlau sudalyvauti būsimuose meetuose

kryptis rašo:tarkim kokie kinai, japonai yra ramūs, uždari žmonės, tyliai šneka (bent jau kiek yra tekę girdėti, matyti oro uostuose, gatvėje ir pan.). bet juk nieks nesako, kad japonų tauta paskendusi sociofobijoj

Ir lietuviai oro uostose, gatvėse būna ramūs. O uždarumas, mažas bendravimas mokyklose dažniausiai išauga į sociafobiją, kadangi tai silpnumo ženklas ir tokius jaunus žmones suėda. Bent su pora sociofobų teko sėdėti: jei ko nesupranta ar tarkim nebetur su kuom rašyt, tai tikrai neprašys pagalbos, o jei pasiūlai padėt, išrausta ir atstumia pagalbą, patys "susitvarkys". Na, bet ir su manimi panašiai būdavo ir vis dar būna :/

Gaila, bet LT tokios galimybės neturiu, bet kartais čia UK sudalyvauju tokiuose dalykuose, čia tokių žmonių, kurie turi šiokią tokią sociofobiją, irgi yra krūvos.

Man tai būtų tikrai įdomu pastoviai su sociofobais gyvai susitikt ir pabendraut, juk žymiai lengviau, kai visi aplikui supranta kas tai per daiktas ir nekritikuoja, jei esi šiek tiek susikaustęs ar nekalbus

Saip mus ne taip jau sunku pastebet, pvz savo mokymo istaigoj is ~100 asmenu grupes izvelgiau apie 14 likimo brolius ir seseris.

Falco, kalbant apie mokykla ir man taspats buvo.Manau ji turi paruost gyvenimui, o ne smukdyti , ta fobija iveikiama, tiesiog zmonem per gyvenima kiti i ratus pagaliu prikaisiojo daug, ir juos israut yra varginantis darbas.

pamirskite jus ta mokykla, as, tai dziaugiuos,kad nereikia kasdien buti su visokio plauko pionieriais,kas buvo - prazuvo...

Mano artimieji visi galvoja,kad aš drovi labai ir buvau visą gyvenimą tokia... Na tai nieks nežino. Dar priduria "ai,tai tu ir taip visko bijai". Net nesidomi manimi. Na,man ir nepatinka apie tai su jais šnekėtis. Nesinori nors tu ką. Labai nejauku. Vos užsimena kažką aš pradedu raudonuot. Ir dar kai paklausia kodėl tu raudona aš išeinu į vonią bandau nusiramint sakau nieko čia...:l
Na nevaldau savęs visiškai. Galiu būt tik viena arba su savo geriausia drauge kuri mane palaiko ir supranta. Ji vienintelis žmogus,kuris mane supranta.

Mano tėvai žino apie mano problemas viską. Tiesa pasakius, per santykį su jais ir įgyjau visokių bėdų, per daug aš artimai prie jų prisirišusi. Bet esmės jie nesupranta. Mano, kad čia vaistai ir gydytojai gali padėt, nors jau 5 metai ir vis tiek tas pats...

jo, panasi ir pas mane problema su tevais - perdaug artimai bendraujam. nors jau 24 vistiek elgiasi kaip su klecku(nors esu issakes savas problemas), o kaip zinia prie to lengva priprast. ir poto lieki toks minkstimas tiek gyvenimiskose situacijose, tiek bendravime.

Tėvams visada būsi klecku, nesvarbu ar tau 2, ar 16, ar 23, ar 27 metai. Jei ir ne klecku, tai vis tiek visada tėvams atrodys, kad jie išmano apie viską daug labiau ir visada norės tau padėti. O "padėjimas" reikšis tuo, kad pirš savo suvokimą ir patarimus, kurių gali ir visai nereikėti

Pas mane tokia situacija, kad tėvai man rimtu tonu patarinėja visokias 30 metų senumo bei "delfio" ir "kaimynė sakė" lygio žinias ir tekdavo nuobodžiai aiškintis, kodėl aš elgiuosi ne taip, kaip jie pataria. Galiausiai pasimokiau, kad sveikatos klausimais su tėvais geriausia iš vis nešnekėti, nuo to geriau ir man, ir jiems

taiva, gyveni ir mokaisi dabar jau ir pats atsirinkes kokias klausimais diskutuoti ir kuriuos klausimus pasilikti sau

As papasokojau mamai,bet ji nieko nesuprato,sako ot kas cia tokio,tipo kiti zmones filmuose filmuojase ar veda renginius ar daininikai daijnuoja prie daug zmoniu ir niekam negeda ir nebaisu :/

mano mama irgi nelabai suprastų apie šitą. sakytų čia nesąmonė,apsimetinėji ir tiek.tinginė esi. gal jai taip atrodo,nes aš prie jos normali.

gimines mano kad man depresija, kad as islepinta per daug. Mama manes nepalaiko,ji tiesiog apsimeta,kad nieko nevyksta ir tiek, bet as nepykstu ,tiesiog ji yra saltakraujiska,tvirta asmenybe... Aplamai labai sunku ,kai nera jokio palaikymo, va dabar ,kai susiradau darba, tai ji vis meta tokius bajerius - tipo,kas mane ten tokia laiko, kaip isvis as tokia ten dirbu...Arba cia kada suvele toki juoda humora, tipo, kad jeigu mane kas nors nuzudytu, tai nieks net manes neieskotu, nes mazai kas zino apie mano egzistavima,o kas zino ,tai pamirso jau senai. Kaip jum? Juokinga? Sunku ,jaustis nevykeliu,bet dar sunkiau kai kiti akivaizdziai taip apie tave mano ir drebia tau i akis.

Jezau... Nu ir mamos. O aš kartais galvoju, kad iš savo mamos palaikymo mažai sulaukiu.
Tvirta asmenybė turėtum būti, tokios užgrūdinta.

Iš kitų giminių tai aš irgi sulaukiu replikų įvairiausių. Ignoruoju juos. Pati ne ką geresnės nuomonės apie juos esu, nei jie apie mane. Tad dzin ką jie sako. Neturiu šiltų santykių su jais ir nenoriu turėti. Bet jei ir mama, o gal ir tėtis taip į mane žiūrėtu... :S

Bandziau paaiskint tevams, nei jiems rupejo ,nei jie ka suprato
Sunku apie tai kalbet, o kai net nesupranta ka as kalbu, ner prasmes net aiskint.